Įvairių žiniasklaidos priemonių atstovai nuo praėjusių metų gegužės mėnesio dalyvavo rengiant žiniasklaidos savireguliacijos instituto, Visuomenės informavimo etikos komisijos (VIEK), pertvarkos modelį. Tačiau galiausiai Seimui pasiūlytos pataisos, kuriose į pačios žiniasklaidos ir jos asocijuotų struktūrų pasiūlymus nebuvo atsižvelgta. Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevičius piktinasi, kad tokia praktika iš esmės yra ydinga ir mažinanti spaudos laisvę. Pasak jo, jei bus priimtas ne pačios žiniasklaidos, o politikų parengtas projektas, to vadinti savireguliacija jau nebebus galima ir atkreipia dėmesį, kad priėmus dabar siūlomą variantą, dalis žiniasklaidos atstovų apskritai liks nuošalyje.

Jei būtų pritarta Kultūros komiteto pateiktoms Visuomenės informavimo pataisoms, nuo 2023 m. gegužės 1 d. VIEK sudarytų 9 nariai – 3 Medijų tarybos atstovai, 1 – LRT, 2 – žurnalistų sąjungų ir 3 atstovai iš Visuomenės informavimo etikos asociacijos (VIEA) ir komisijoje nebeliktų daugumos žiniasklaidos organizacijų atstovų. Prieš savaitę susivienijusi žiniasklaida, daugiau kaip 100 žiniasklaidos priemonių, žiniasklaidos grupės, 9 žiniasklaidos priemones atstovaujančios asociacijos bei daugiau kaip 500 žurnalistų vienijančios profesinės sąjungos kreipėsi į visas Seimo frakcijas, prašydami grįžti prie Seimo darbo grupėje sutartos VIEK pertvarkos koncepcijos, pagal kurią šią komisiją sudarytų VIEA deleguojamų organizacijų atstovai, 1 LRT ir 3 Medijų tarybos atstovai.

Su LŽS pirmininku D. Radzevičiumi kalbėjomės apie tai, kaip jis vertina šią situaciją.

– Žiniasklaidos priemonės prieš savaitę paskelbė savo kreipimąsi, tačiau šis klausimas nebuvo įtrauktas prie svarstomų nei paskutiniame Seimo, nei Kultūros komiteto posėdžiuose. Kokia yra naujausia informacija, kokiame etape yra šis klausimas?

– Jei aš žinočiau, kokia yra situacija, tada galėčiau nuoširdžiai pasakyti. Tačiau susiklostė taip, kad po paskutinio Seimo kultūros komiteto posėdžio mes sužinojome, kad Seimui buvo pateikta ne tai, kas buvo patvirtinta darbo grupės, kuri tam ir buvo sudaryta, kad patobulintų, beje, ne mūsų iniciatyvą, o pakeista, pakoreguota versija. Dabar tik komiteto pirmininkas ir Seimo seniūnų sueiga gali žinoti, kokios dabar bus procedūros ir kokia eiga. Bet aš labai tikiuosi, kad bus grįžta prie pirminio varianto, dėl kurio dauguma buvo sutarę, neeliminuojant nei vienos asocijuotos medijų struktūros, neišbraukiant nieko iš savireguliacijos. Tokia būtų istorija trumpai, nelendant į procedūras, bet tikiuosi, kad procedūros bus sveiko proto, negriaunant savireguliacijos, o padedant ją vystyti.

– Kalbant apie žiniasklaidos siūlomą modelį – kokie yra pagrindiniai reikalavimai ir norai, kokius pokyčius siekiama priimti? Ar šiuo atveju esminis klausimas yra, kokie nariai sudarys VIEK?

– Atvirai pasakius, aš išvis neturėjau jokių norų. Mes Lietuvos žurnalistų sąjungoje nuo pat pradžių, kai darbo grupė buvo sudaryta, buvome pasakę, kad nemanome, kad yra kažkokia būtinybė politikams dabar sugalvoti, kaip tobulinti savireguliaciją. Bet jei žiūrint iš to, apie ką mes diskutavome su kolegomis, organizuodami keletą renginių, įvairių atvirų diskusijų, tai mes matėme, kad yra du idėjiniai pasiūlymai, kurie pleveno rinkoje.

Pirma, kad LRT kaip visuomeninis transliuotojas, kuris kažkada aktyviai dalyvavo savireguliacijoje, buvo ir Etikos komisijoje, ir Etikos asociacijos reikaluose, dėl jų pačių vadovybių skirtingų požiūrių skirtingu laikotarpiu buvo iškritęs ir nebedalyvavo, o dabar lyg ir norėjo turėti balsą. Tą sutarėme, kad visiškai logiška, natūralu, kad LRT turėtų ir galėtų dalyvauti – tas atrodo aišku.

O antras niuansas, dėl kurio man apskritai kilo abejonės, kad tikrai buvo norima bent dalies politikų kažką tobulinti savireguliacijoje – staiga pradėjome girdėti nuolatinį kartojimą, kad savireguliaciją būtų gerai apriboti, kad nedalyvautų visos asociacijos, o tik kažkokie keli atrinkti, taip sakant, geresni iš geriausių. Tai čia pagrindinė absurdiškiausia idėja, kokią aš esu girdėjęs, kad savireguliacijos gali būti per daug. Kitaip tariant, kad kurią nors asocijuotą struktūrą, dėl kokių nors nesuvokiamų numerologinių dalykų, reikėtų išmesti iš savireguliacijos. Tik toks ir yra požiūrių skirtumas.

Dalis politikų kažkodėl stumia tokį projektą, kažkodėl nori jį priimti ir patvirtinti, kad neva čia kažkas bus geriau. Bet aš negirdėjau, nemačiau ir neskaičiau nei vieno projekto, kad taip bus geriau – priešingai, todėl, kad tikrai tokio pasiūlymo žiniasklaidos asocijuotos struktūros nei teikė, nei palaiko. Vienintelį rezultatą galime turėti, kad mes jausimės, kad mūsų savireguliaciją politikai pavertė savo reguliavimo objektu ir žodžio laisvė, spaudos laisvė šita prasme sumažės. Nes jei mes sutariame, kokia turi būti savireguliacija, o politikai nusprendžia, kad bus pagal juos, tai kaip čia atrodo iš šono? Nekaip.

– Koks likimas to projekto, kurį derinant nuo praėjusių metų gegužės dirbo žiniasklaidos atstovai – liko tiesiog padėtas į stalčių?

– Procedūriškai vyko taip, kad Seime buvo pateiktas projektas darbo grupės, kurią pats Seimas ir sudarė. Bet kadangi Seimo procedūrose yra pateikimo, svarstymo, priėmimo stadijos, o tarp tų stadijų komitetuose dar būna teikiami kažkokie pasiūlymai, pasvarstymai, tai atsitiko, kad vienas pasiūlymas buvo pakeisti darbo grupės sutarimą, bendrą sutarimą, tokį didesnį sutarimą. Ne visiems jis patiko, tarkime, kai kam norėjosi savireguliacijoje matyti mažiau medijų, ir jis staiga Kultūros komiteto sprendimu tapo pagrindiniu, tai yra, ne darbo grupės projektas, o, kaip čia pasakius, Kultūros komiteto projektas. Kitaip tariant, politikų projektas dabar buvo pateiktas kaip alternatyva pačios žiniasklaidos didžiąja dalimi pateiktam projektui. Procedūriškai jis dabar yra Seimo rankose ir, aišku, Seimas gali nusispjauti absoliučiai į visų poziciją ir priimti kokį nori įstatymą, gali išvis panaikinti savireguliaciją. Tik tiek, kad aš įspėjau politikus, kad jeigu bus politikų primesta valia, aš tikrai padarysiu viską, kas nuo manęs priklauso, kad tai nesivadintų savireguliacija, kad taip nebūtų.

– Stebite ir užsienio patirtis, ar kitur yra panašių pavyzdžių, kad žiniasklaidos savireguliacija būtų kažkaip ribojama?

– Aš Vengrijos neimsiu kaip pavyzdžio, dėl kurio galime gailėti, ar dar kelių kitų keistų valstybių, kur politikai nusprendžia, kokia turi būti savireguliacija. Aš tik atkreipsiu dėmesį į Europos Tarybos ir UNESCO bendras rekomendacijas, kurių logika yra tokia, kad valstybės, gerbiančios demokratijos ir spaudos laisvės principus, nieko nedaro dėl savireguliacijos be pačios savireguliacijos, kitaip tariant, be pačios žiniasklaidos dalyvavimo. Tad jeigu politikai nuspręstų, kad jie geriau žino, kokios mums savireguliacijos reikia, šiuo atveju būtų pažeidžiamas pagrindinis savireguliacijos principas. Skirtingose šalyse tie modeliai skiriasi, mes Lietuvoje turėjome kitokį, bet turbūt čia esmė ne ta, kiek kokių komisijų kaip sudaro, svarbu, kad iš tikrųjų būtų įtraukta kuo daugiau žiniasklaidos ir žurnalistų atstovų. Juk tikslas yra, kad visi reguliuotų save, o ne kažkas dalyvautų, o kažkas būtų neva neverti, per maži, ar nelabai patinkantys ir tada jiems teisės apribojamos. Absurdiška tai, tada čia jau nebe savireguliacija. Per mūsų konferencijas ir kolega Marius Lukošiūnas (UNESCO patarėjas komunikacijos ir informacijos sektoriui, red. pastaba) priminė savireguliacijos principą, kad nieko be pačių medijų siūlymų politikams nedaryti ir nespręsti už jas.

M360