Ambasadorystė – nebe galimybė, o reikiamybė
Dar prieš porą metų ambasadorystės sąvoka buvo žinoma tik komunikacijos ar rinkodaros sričių ekspertams. Šiandien – tai kone viena efektyviausių darbdavio įvaizdžio formavimo priemonių, naudojamų daugelyje įmonių.
Konferencijoje buvo pristatytos net kelios ambasadorystės projektų sėkmės istorijos, subūrusios komandas, pagerinusios vidinį įmonių mikroklimatą, o svarbiausia – padidinusios organizacijų žinomumą. Viena jų – Ignalinos atominė elektrinė. Viduje vykdytą ambasadorystės projektą pristatė įstaigos komunikacijos vadovė Natalija Survila-Glebova ir marketingo agentūros „We Are Marketing“ partnerė bei strategė Neringa Petrauskaitė.
Atstovės pranešimą pradėjo nuo klausimų auditorijai, kuriais buvo iliustruota problema, kurią komanda ir turėjo spręsti: visuomenė nežino tikslios informacijos apie Ignalinos atominę elektrinę, arba ją žino ne visą. Tai sukuria žinomumo ir pasitikėjimo įmone barjerą, ieškant darbuotojų, kurių įmonei reikės iki pat 2080-ųjų. Ambasadorystės projektu buvo siekiama įgalinti esamus darbuotojus pačius komunikuoti apie organizaciją ir skleisti tikslingą žinutę.
Nuo programos starto organizacijos darbuotojai savo noru paskelbė 196 įrašus savo „LinkedIn“ paskyrose, per tris mėnesius tinkle buvo pasiekta didesnė nei 186 tūkst. organiška sklaida, daugiau nei 245 tūkst. apsilankymų internetinėje svetainėje. Pranešėjos atskleidžia, kad padaugėjo ir kreipimosi dėl darbo žinučių, o „LinkedIn“ kandidatams tapo vienu pagrindinių informacijos šaltinių apie įmonę.
Įmonės vadovas taip pat (vis dar) formuoja įmonės įvaizdį
Nepaisant to, kad ambasadorystė atvėrė skrynią, leidžiandžią viešą įmonės įvaizdį kurti visiems darbuotojams, vadovo matomumas vis dar yra svarbus. Rinkodaros eksperto Giedriaus Juozapavičiaus moderuojamoje konferencijos diskusijoje klausimą: „kokį poveikį turi (ne)komunikuojantys įmonių vadovai?“ gvildeno žurnalistas, „Stiprūs Kartu“ vadovas Edmundas Jakilaitis, „Omnisend“ bendraįkūrėjas Rytis Laurinavičius ir „LTG Link“ generalinė direktorė Kristina Meidė.
Pašnekovų teigimu, net ir keičiantis kartoms, auditorijai vis dar reikia asmens, su kuriuo sietų prekių ženklą. Tai ypatingai atsiskleidžia ištikus krizei.
„Vadovo kalbėjimo esmė — tai geras naujienas atiduoti kitiems, o blogas prisiimti sau. Atsitikus krizei, žmonės nori turėti „galvą“, kuri atsakys už tai, kas atsitiko“, – teigia E. Jakilaitis.
Diskusijos metu dalyviams buvo priminti ir pagrindiniai bendradarbiavimo su žiniasklaida principai, apsaugantys nuo įklimpimo į dar didesnę bėdą: viešai kalbėti tik apie tai, ką žinote labai gerai; jei nekalbėsite jūs – kalbės už jus, ir taip prarasite naratyvo valdymo galią; lyderis visada turi prisiimti atsakomybę.