Savo sričių specialistai Lietuvos komunikacijos asociacijos (LTKA) organizuotoje diskusijoje „Kas laimės Prezidento rinkimus?“ pasakojo apie kandidatų į prezidentus retoriką bei jų vykdomas rinkimų kampanijas.
Pirmuosiuose debatuose – kitokia S. Skvernelio retorika
Politinės komunikacijos doktorantė, viešojo kalbėjimo specialistė G. Vaičekauskienė dalijosi pastebėjimais, kokią retoriką naudoja kandidatai į prezidentus.
„2019-ieji metai mums, komunikacijos specialistams, vertingi ir įdomūs. Merus jau apkalbėjome, tačiau prezidento rinkimai yra kita dimensija, matomas ir kitas visuomenės susidomėjimas, nes lietuviai prezidentą sieja su moraliniu autoritetu. Jis – aukščiausias valstybės vadovas, todėl prezidentiniai debatai visuomenę labai domina. Matau pakylėjimą mūsų pilietinėje visuomenėje, išaugusį debatų poveikį“, – kalba specialistė.
G. Vaičekauskienė pastebi, kad I. Šimonytė ir G. Nausėda savo retorikoje išreiškia aiškias pozicijas, kalba apie susitarimą. Kiek kitokia tarp lyderių esančio S. Skvernelio situacija.
„Norėčiau atkreipti dėmesį į pasikeitusią S. Skvernelio retoriką – gerąja prasme. LRT rengtuose debatuose matome, kad apklausų lyderiai I. Šimonytė ir G. Nausėda valdo dalykinę kalbą, kompetenciją. Tačiau labai gerai pasirodė ir devyneto naujokai, pavyzdžiui, M. Puidokas, nes jis buvo atviras, nors pastebėta populizmo elementų, bet demonstravo atvirą požiūrį, o tai vertintina.
S. Skvernelio komunikacinių klaidų, jei prisimintume ankstesnius pasisakymus, šįkart debatuose nebuvo. Visi spėliojo, ar turėjo jis paruoštuką, ar ne, nes labai gerai atsakinėjo į klausimus. Jis pasidarė malonesnis žmogus, jei prieš tai oponentai ir žmonės sakė, kad piktas, arogantiškas, tai pastaruoju metu labai daug šypsosi“, – dėsto viešojo kalbėjimo specialistė.
Anot jos, politinė lyderystė – tik viena lyderystės projekto dalis, kita – visa neverbalinė priemonių visuma, į kurią įeina šukuosena, apranga, mimika, žvilgsniai.
„Visi Lietuvos politiniai lyderiai yra komunikaciniai populistai – siekia paprastais būdais ir paprasta šnekamąja kalba pasiekti masinį rinkėją ir būti jiems malonūs. Politinės komunikacijos populizmo dėmesys kreipiamas ne į ideologiją, o į komunikaciją. Tai paskleidė JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Jo sėkmingos retorikos priežastimi laikoma supaprastinta kalba, pasikartojimai“, – tikina G. Vaičekauskienė.
Kalbėdama apie galimą laimėtoją, specialistė pritaria išsakytoms mintims, kad nuspėti sunku: „Rinkėjas nesako savo tiesos, rinkėjas renkasi save – nebalsuoja už kandidatą, jis renkasi tą, kuris labiausiai atitiko jo vertybes ir lūkesčius, o politinis lyderis naudoja tam tikrų komunikacinių priemonių arsenalą, kad pritrauktų auditoriją ir laimėtų.“
Kol kas nėra nei vieno aiškaus pažado
„Pirmasis klausimas nėra, su kokia žinia ateina tavo kandidatas, pirma žinutė – apie ką bus šie rinkimai, kokia bus jų pagrindinė tema. Jeigu pasižiūrėtume į visus prezidentų rinkimus, išskyrus 2009-ųjų, nes jie buvo nuobodūs – tema apsprendė ir kandidatą, ir kandidatas nugalėjo be pasipriešinimo, visi kiti Lietuvos rinkimai turi temą.
Tema – tam tikras pagrindinis naratyvas, kurį įžvelgia vienas arba kitas kandidatas, už ką žmonės balsuoja arba – kaip jie aiškina, už ką balsuoja. Tam naratyvui turi įtakos charizma, retorika ir kiti dalykai, tačiau reikia atspėti, ko žmonės dabar nori, kaip Donaldas Trumpas atspėjo, kad rinkėjai nori grįžti į geresnius laikus. Visada kyla klausimas, apie ką bus šie rinkimai?“ – aiškina M. Katkus.
Anot jo, kiekvienus rinkimus stengiamasi apibrėžti (angl. define): „Klasikinis apibrėžtų rinkimų pavyzdys – Rolando Pakso rinkimų kampanija, kai dvejuose turuose turėjo du šūkius, pirmame – „Tvarka bus“, kuris apibrėžė situaciją, kai buvo chaosas, reikėjo tvarkos. Antrojo rinkimų turo šūkis buvo „Reikia permainų“ ir akivaizdu, kad žmonės dėl to sutarė. Kai apsibrėžiame rinkimus, tada rinkėjai geriau supranta.“
Ryšių su visuomene ir politinės komunikacijos ekspertas M. Katkus pasakoja prieš metus bandęs nuspėti, apie ką bus šie rinkimai, ko elektoratas nori: „Žmonės dažnai nori to, ką mes turėjome anksčiau, pavyzdžiui, po Valdo Adamkaus sekė R. Paksas, po jo – V. Adamkus, o vėliau D. Grybauskaitė. Dar kitas dalykas, žiūrime į tai, kokius paskutinius rinkimus turėjome, nes žmonės gyvena nuo rinkimų iki rinkimų.“
M. Katkus tvirtina, kad žmonės nori susitarimo, kai viešojoje erdvėje visi barasi, pavyzdžiui, valstiečiai nesutaria su konservatoriais ir atvirkščiai, todėl G. Nausėda iškilo kaip kompetentingas ir ne piktas.
„Žmonės nori susitarimo ir tas susitarimo siekimas yra viena iš vyraujančių šios rinkimų kampanijos dalių. S. Skvernelio, kuris buvo malonus ir mielas žmogus, daug šypsojosi, juokavo, reitingų saulėlydis prasidėjo, kai jis užėmė tradicinę poziciją. Politika – mimikrijos menas, žmonės mėgdžioja vieni kitus. S. Skvernelio perėjimas į kaltųjų ieškojimą nebuvo naudingas. Net ir dabar matome, kad jis trečioje vietoje – prieš metus ar pusantrų tikrai būtų gerokai aukštesnėje vietoje“, – atskleidžia M. Katkus.
Komunikuoti susitaikymą rinkimų kampanijos strategijoje labai sudėtinga. „Kampanija, kurioje visi stengiasi vieni kitiems būti truputį malonesni, yra tam tikra prasme neįdomi“, – teigia jis.
Be to, ekspertas pabrėžia nematantis nei vieno iš kandidatų pažado, nors visi kažką kalba: „V. Andriukaitis turi šūkį „Lietuva gali“ – kai jis šį šūkį pripildo kūnu, tada man pasidaro aiškiausias, nors tai visiškai ne konkretus pasakymas.“
Kaip tikina M. Katkus, kol kas klasikinė rinkimų kampanija nevyksta: „Televizinė reklama tuščia ir nuobodi, nelabai kas vyksta ir socialiniuose tinkluose. Man šitie rinkimai labai įdomūs, nes smalsu, kiek toli galima nuvažiuoti be strategijos ir rinkimų kampanijos. Tarsi yra didelis orkestras, visi mato, kad yra nemažai įrankių, bet veikia tik trys instrumentai. Tikiuosi, kad mes, stebėtojai, išgirsime daugiau orkestro narių.“