„Gal geriau lai kalba visada vadovas, nes kai viešai pristatysime, kokį stiprų specialistą turime, tai konkurentai ims ir nuvilios, headhunter‘ių juk tik knibžda aplink“, – vis dar susitikimuose išgirstu tokių argumentų.
Jūs rimtai? Tokia logika remiantis, reiktų jūsų geruosius darbuotojus ir specialistus uždaryti į rūsį, užkalti duris, o jų elektroninio pašto adresus rašyti užslaptinant vardus tik jums suprantamais kodais. Ne. Komunikacija turi tarnauti ne tik išoriniams tikslams – norimam įvaizdžiui formuoti, ir kitiems išsikeltiems KPI‘sams, bet ir vidiniams siekiams – sklandesniam vidaus susikalbėjimui, didesniam darbuotojų pasitenkinimui darbu. Įtraukiant daugiau kalbėtojų, galima pasiekti abu šiuos tikslus, o kartais ir daugiau.
Argumentų yra apstu, bet norėčiau išskirti tris pagrindinius, kodėl į komunikaciją drąsiai turėtumėte traukti ne tik pagrindinį kalbėtoją – vadovą, bet ir kitus kolegas. Ir tai galioja ne tik didelėms įmonėms.
1. Žmonės tiki žmonėmis, ne įmonėmis.
Vadovas turi kalbėti apie esminius įmonės sprendimus, strateginius dalykus. Tas tiesa. Be abejo, pagrindinis kalbėtojas išlieka vadovas, bet jūsų darbuotojai turi stovėti šalia. Pasaulio politikos ir verslo lyderių nuomonės tyrimas „Edelman Trust Barometer“ rodo, kad tikėjimas verslais ir jų vadovais krinta, o pasitikėjimas „tokiais kaip aš“ – nuolat kyla.
Žmonės linkę tikėti asmenybėmis, ne bendrovėmis, todėl aiškus savo sričių profesionalų naudojimas komunikacijoje tik sustiprins tikėjimą jūsų įmone. Kas detaliau išmano apie naujas modernias ką tik jūsų gamykloje įrengtas šaldymo talpas – gamybos vadovas ar įmonės generalinis direktorius? Juk suprantame, kad vadovas negali būti vienodai gerai įsigilinęs ir į transportą, ir į finansus, ir į dizainą, ir į gamybą. Kai kalba kasdien su tuo susiduriantis žmogus, mes juo tikime labiau.
2. Žmonės nori girdėti tuos, kurie gali kalbėti konkrečiais pavyzdžiais.
Juk gerokai įtikinamiau, kai konkrečia patirtimi ir įžvalgomis apie naują kontraktą dalinasi eksporto vadovas, pats ką tik dalyvavęs derybose dėl jo. Su juo asmeniškai ir socialiniame „LinkedIn“ tinkle padiskutuoti visai įdomu, o ne išgirsti šaltą „ačiū už jūsų poziciją – nuomonę perduosime atsakingam asmeniui“. Iš tiesų darbuotojų dalyvavimas komunikacijoje gerokai suaktualėjo socialinių tinklų populiarumo laikais, kai darbuotojas gali tapti ir kalbėtoju, ir tikru istorijos pasakotoju, kas anksčiau buvo skirta tik TOP lygio vadovams.
Be to, reikia greičio – operatyvumą gali užtikrinti savo srities profesionalai, jei jais pasitikite.
3. Žmonės įvertina, jei jais tiki.
Žvelgiant iš vadovų pusės, tikrai reikia baimes paversti galimybe. Juk jei darbuotojai jaučia, kad yra vertinami, mokosi naujų kompetencijų (kad ir viešojo bendravimo ar bendravimo su medija), tai sukuria pridėtinę vertę. Su devyniais užraktais nei darbuotojo, nei mylimojo nesulaikyti. Reikia galvoti, kaip gyventi, jog ir pro praviras duris nesinorėtų išbėgti.
Taip, tikėtina, jog darbuotojai nepradės tiesiog stebuklingai pabudę vieną rytą rašyti ar dalintis savo įžvalgomis ar profesine kasdiena. Padėkite jiems ar paskatinkite. Kaip? Pirmiausia – parodydami, kodėl tai svarbu jiems asmeniškai, o tuomet, kaip kartu galite prisidėti prie įmonės augimo. Antra – sukurdami konkrečias priemones, patarimus, kaip reiktų komunikuoti, o kaip ne. Be abejo, nepametant komunikacijos strategijos, tikslų.
Taip, kuo daugiau kalbėtojų, tuo sunkiau suvaldyti, kas ką kalba. Bet tai – tiesiog aiškios komunikacijos schemos susidėliojimas.
Ar pasiryšite įveikti pirmąjį komunikacijos žaidimo „Leisk profesionalui kalbėti“ lygį?