1. Vienas dalykas, kuris tikrai pasikeis – tie, kurie briefuose dar naudodavo terminą „virusinis video“, pagaliau baigs tai daryti.

2. Akivaizdu – ekonomikos sulėtėjimas. Mažiau pinigų, mažiau noro išlaidauti. Pirkimas lėtės, ir marketingo skyriai visoje Lietuvoje spręs, ką daryti – reklamuotis ar nesireklamuoti. Taupyti ar investuoti. Rizikuoti išleisti pinigus ir (ne)sulaukti pirkėjų ar neišleisti pinigų ir tikrai nesulaukti pirkėjų. Čia bus tiek pat nuomonių, kiek ir prekės ženklų. Ir teisingai – kiekvieno situacija šiek tiek skiriasi.

Bet blogiausia bus tiems, kurie nuspręs patylėti, kai jų konkurentai kalbės garsiai. Arba tiems, kurių visa kategorija tylės, o jie bijos išsišokti, ir taip ir nepasiryš pasinaudoti proga. Čia turbūt akivaizdžiausias krizės rezultatas – po jos (kaip ir po 2008-ųjų krizės) turėsime daugybę neišnaudotų progų pavyzdžių, kuriuos vėliau galėsime analizuoti ir ruoštis kitai krizei. Aišku, pasiruošę viską greitai pamiršim, ir atėjus kitai krizei vėl mokysimės iš naujo. Bet nuklydau. Šįkart ne apie tai.

3. Noro eiti „į parduotuves“ stiprus sumažėjimas. Tai, kad parduotuvės atsidarys, dar nereikš, kad taip pat greitai ir gausiai į jas sugrįš pirkėjai (ar bent jau tie, kurie turi didžiausią perkamąją galią –40 ir vyresni). Niekas nenorės būti „naujos viruso bangos“ priekyje, todėl būsime atsargesni ir neskubėsime į masinio susibūrimo vietas. Bent jau ne iškart.

4. E-komercijos sunormalizavimas. Dešimtmetį kalbant apie tai, kad mažmena be e-komercijos neapsieis, dar tikrai didelė dalis lietuviškų verslų į „tą internetą“ žiūrėjo kaip į žaislą, nišą ar jaunimėlio prasimanymus. Prioritetai buvo parduotuvėms, kuo daugiau ir kuo didesnių. O tie puslapiai internetiniai tai velniam reikalingi. Ir prireikė vieno labai nestandartinio įvykio, kad pagaliau būtų suvokta, jog elektroninė prekyba gali turėti labai rimtų pliusų, o gali būti ir situacijų, kai be jos neįmanoma apsieiti. E-komerciją atrasti pradės ir tie prekių ženklai, kurie nuosavų pardavimo kanalų iki šiol neturėjo visiškai – nuo visiškos priklausomybės nuo prekybos tinklų pirkimo vadybininkų bent šiek tiek atsipalaiduoti bus labai malonu.

5. Pirkėjai taip pat bus „perprogramuoti“ – pradedant naujais įpročiais, diegtais kelias izoliacijos savaites, baigiant ekonominiu nesaugumu, skatinančiu pasitikrinti kainas - o internete tai padaryti taip paprasta. E-komercijos sunormalizavimas pirkėjams pasijus labai ryškiai. Kadangi daugelis buvom priversti pasidomėti, po karantino tos žinios niekur nedings. Kadangi buvom priversti internetu pirkti VISKĄ, daugelis atradome kategorijų, apie kurių pirkimą internetu anksčiau net nesusimąstydavome. Vėlgi, jei pardavėjai tinkamai pasinaudos pagreičiu – gali būti, kad nebematysim prasmės taip dažnai važiuoti „apsipirkti“ ir daugelį kelionių į prekybos centrus, pasažus ir kitas prekybvietes pakeis virtualūs apsipirkimai tų pačių parduotuvių ir parduotuvėlių elektroninėse versijose.

6. Problemos CMO. Tiksliau gal, problemos brangiai apmokamiems reklamos vadybininkams. Įmonės, kurios marketingą traktuoja kaip tik reklamą, lėšų marketingui skirs žymiai mažiau. Įmonės, kurios marketingą traktuoja kaip bent jau 4P – greičiausiai ne tik nesumažins, bet dar ir padidins jo biudžetą.

7. Ilgalaikio mąstymo atsiradimas. Čia gal ne tiek galvoju, kad taip bus, bet norėčiau, kad taip būtų. Žiūrėjimas į situaciją iš trumpalaikės perspektyvos padeda tik priedus prie atlyginimo susirinkti. Ir tai, tik tuo atveju, jei CEO arba akcininkai pakankamai apsnūdę ir vis dar taiko premijas už trumpalaikius rezultatus. Karantinas ir po jo sekanti krizė trumpalaikiais rezultatais leis nebesirūpinti – ir taip aišku, kad šakės, apie jokius tikslų ar biudžetų vykdymus net nėra ką kalbėti. Bet užtat atsiras daug daugiau noro ir laiko pakalbėti apie tai, kas bus vėliau – apie ilgalaikį planą. Nes jeigu ilgalaikio plano nėra, tuomet po tokių baisių trumpalaikių rezultatų reikia tiesiog kabinti spyną ant durų ir eiti į darbo biržą. Ir atvirkščiai – jei bent ilgalaikė vizija išlįsti iš dabartinės situacijos yra, tuomet trumpalaikis dugnas ne toks ir baisus.

8. Derybos, derybos, derybos. Dėl kiekvieno papildomo euro, dėl kiekvienos papildomos atidėjimo savaitės. Čia laimės tie prekių ženklai, kurie pasinaudos galimybėmis ir gerai susimažins išlaidas arba pasididins apmokėjimo terminus – nes dažniausiai per tokius pokyčius pamirštama susitarti „galiojimo data“, ir jie labai greitai iš laikinų priemonių tampa norma. Taip pat laimės tos agentūros, kurios sugebės aiškiai įvardinti, kokią naudą kuria savo klientams – prekių ženklams, ir padės jų marketingistams tai iškomunikuoti jų CFO arba CEO. Sunkiau bus „tiekėjams“ – jeigu tavo pagrindinė vertė – pigesnė paslauga, ir tu nesi genijus, išradęs niekam nežinomą būdą, kaip susimažinti savo kaštus, tavo konkurencinis pranašumas greičiausiai nebeilgai tau padės. Ypač žinant, kad aplink daugėja kitų alkanų ir netgi desperatiškų tiekėjų būrys. Partneriams bus kiek paprasčiau. Bet apie tai – kituose įrašuose.

9. Pasikeitęs požiūris į inovacijas. Kol kas įmonės dažniau užsiimdavo inovacijomis dėl šou, ne dėl realios naudos. Dabar pradėsime į tai žiūrėti kiek rimčiau. Kaip ir jau minėtą e-komerciją daug kas suvoks esant ne tik „puslapiuku“, bet ir gamybos, logistikos ir marketingo procesų visuma, taip ir su inovacijomis apskritai – daugelis įmonių (aišku, labai priklausomai nuo jų veiklos ir kitų skirtumų) suvoks, kad inovacijos – tai ne dar vienas chatbotas su keliais suprogramuotais klausimais feisbuke, o (ir vėl kartojuosi) pokyčiai, kurie leidžia įmonei kurti daugiau vertės savo klientams ir efektyviai dalį jos susigrąžinti per išaugusį pelną. Galbūt tie pokyčiai – iš naujo pergalvota logistikos grandinė, naujos, netikėtos parduodamų prekių kategorijos ar kanalai ir pan. – ne taip gerai tinka apdovanojimų komisijoms, bet įmonės pelno eilutei daro daug didesnę įtaką. Klientų aptarnavimas ir dėmesys kliento patirčiai atsikovos dėmesį iš AI (dirbtinio intelekto), „TikTok“ strategijų ir kitų blizgių naujienėlių. Back to basics ir tų basics ištobulinimas iki negalėjimo – va čia tai inovacija.

10. Vadovų asmeniniai pokyčiai. Kai viskas augo, buvo nemažai įmonių, kurioms tiko „status quo“ vadovai – vengiantys rizikos, vengiantys aštresnių temų ir kontraversiškesnių sprendimų. Žmonės, kurių moto – „70 kartų pamatuokim, tada sušaukim pasitarimą aptarti matavimo rezultatų, tada nubalsuokim, tada pagalvokim, ir tada, jei visi sutarsim, kad tikrai verta, pabandykim gal šiek tiek pakirpt”. Lėtai ir stabiliai kylant tas esamos situacijos išlaikymas ir pokyčių baimė būdavo gal ir visai neblogas dalykas. Tačiau dabar, kai daugelis įmonių susidurs su situacijomis, kai spręsti reikės greitai ir ryžtingai, tokiems vadovams teks rinktis – arba keistis patiems, arba būti pakeistiems. Atsiprašau, kad angliškai, bet išvertus dingtų žodžių žaismas: „In turbulent times you have to either change the people...or change the people“ . Arba „If it’s about change management, you probably will have to change the management“ .

11. Influencerių reklamos pradės ieškoti efektyvumo. Nebeturėsim pasiteisinimų dėl „negalėjimo paspausti nuorodą instagrame“ ir dangstymosi „žinomumu“ ir „peržiūromis“ . Platformos kaip modash.io jau dabar leidžia pamatuoti daug daugiau nei tiesiog „jis/ji turi daug sekėjų, todėl pasiekėm juos visus, ir tai labai gerai“ . O tokių platformų kombinacija su atsakingu „Google Analytics“ stebėjimu leis išgyventi toms influencerių kampanijoms, kurios generuos naudą klientams, ir į antrą planą pasitraukti dideliems, gražiems ir efektingiems, bet sunkiai pamatuojamiems veiksmams.

12. Vietoj „back to school“ greitai turėsim keletą „back to reality“ kampanijų bangų.

13. Ir paskutinis pokytis (šiame sąraše, bent jau) – visi pradėsim daug atidžiau skaityti tas sutarčių vietas, kur minimas „force majeure“...