(O)pozicija
Straipsnį skaičiusieji galėjo atkreipti dėmesį, kad žeriami kaltinimai ne visiems politikams, o tik esantiems valdžioje. Ir tai labai svarbi įžvalga, kuri mums padeda geriau suvokti problemos prigimtį ir galimus sprendimus.
Retai girdime, kad opozicijoje (ne valdžioje) esantys politikai būtų kaltinami prasta komunikacija. Blogiausiu atveju sakoma „visi jie tokie“ arba „nieko apie juos negirdžiu“. Kodėl? Nes opozicijai komunikacija yra lengvas pasivaikščiojimas.
– Komunikacijos nereikia derinti su veiksmais ar neveikimu (nes opozicija nepriima sprendimų).
– Jokios rizikos (blogiausiu atveju neišgirs arba atlaidžiai nusišypsos).
– Galima rinktis norimas temas (valdantieji yra priversti atsakinėti į visus, ir nemalonius, klausimus).
Politikai komunikacijai retai rimtai ruošiasi – kalba iš eigos ir nuojautos.
Tačiau skirtingai nuo opozicijos valdantieji yra visiškai kitoje padėtyje: jų komunikaciją riboja temos, užimama padėtis ir kitos aplinkybės. Tačiau ir tai dar ne viskas. Paplepėti, pakritikuoti lengva, tačiau įtikinti visuomenę ar jos dalį, kad ji palaikytų (arba neprieštarautų) vienam ar kitam sprendimui – labai sunku. Ir būtent šios situacijos labiausiai parodo, kaip politikai yra nepratę, nepasiruošę, arba neskiria pakankamo dėmesio komunikacijai ir nenaudoja jau seniai žinomų technikų ir algoritmų.
Kad nebūtų tik kritika, atrinkau, mano nuomone, 10 dažniau naudojamų ir politikams aktualesnių principų ir technikų, kurias pravartu žinoti ir vartoti. Lietuvos labui.
Kai kurios jų gali pasirodyti manipuliatyvios, tačiau žmonės jas naudoja savo kasdienybėje to net nenujausdami – tad etikos klausimus palikime tiems, kurie jas naudoja.
1. Nepamiršti apie dvi realybes
Komunikaciją reikia dėlioti atsižvelgiant į viešąją (suvokiamą) realybę, tik vėliau viską adaptuojant prie objektyvios realybės. Nes žmonėms nesvarbu, kaip yra ar buvo iš tikrųjų. Jiems svarbu, kaip jie tai suvokia arba „ką apie tai pasakė per televizorių“. Apie šiuos viešosios ir objektyviosios spąstus jau teko rašyti detaliau.
2. Emocijų valdymas svarbiau nei argumentai
Vertinant aplinką ir priimant sprendimus emocijos vaidina didelį, dažnai net lemiamą vaidmenį. Tad labai svarbu yra komunikacijos forma, pateikimas, atliepiant ir koreguojant emocijas. Argumentų nereikia pamiršti, jie taip pat svarbūs, bet jie neturi dominuoti.
Paanalizuokite Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio kalbas, kaip jose gerai išnaudojamos ir valdomos emocijos. Ne veltui šis politikas laikomas vienu geriausiu šiandien komunikuojančiu politiku pasaulyje.
3. Visada kalbėti
Suprantu, kad nenorą ar net baimę kalbėti lemia patirties trūkumas. Bijoma suklysti, bijoma pasakyti per daug ar net atrodyti kvailai.
Bet tokiu elgesiu politikas tik prisišaukia didesnę bėdą – tyla taip pat yra komunikacija (slepia, bijo, pasimetė, pyksta ir t.t.), tyla reiškia vakuumą, kurį neišvengiamai kažkas užpildys. Kai nekomunikuojate, Jūs prarandate galimybę daryti įtaką ar net kontroliuoti viešąją realybę – tada ji pradeda Jus kontroliuoti.
Ir dar keli argumentai už aktyvesnę komunikaciją:
– kuo daugiau komunikuojate, tuo lengviau (išmokstate);
– dažnesnis bendravimas garantuoja geresnį ryšį ir didesnį supratimą, net atlaidumą iš žurnalisto pusės;
– komunikacijos klaidos (jos neišvengiamos) didesniame sraute ne taip pastebimos ir nedaro tokios didelės įtakos.
4. Kalbėti pirmiems
Psichologijoje yra priming efektas, komunikatoriai dažnai tai vadina gruntavimu. Principas paprastas: informacija, kurią žmogus išgirsta pirmiausia, tampa atspirties tašku vertinant vėliau ateinančią informaciją – tad, norint suformuoti palankią nuomonę vienu ar kitu klausimu, verta startuoti pirmiems. Teorija sako, kad suformuotai nuomonei pakeisti reikia mažiausiai keturis kartus ilgesnės/intensyvesnės komunikacijos.
5. Pakeisti rėmelius
Kas pasakė, kad šis sprendimas turi būti suvokiamas ir vertinamas taip, o ne kitaip? Kodėl Jūs turėtumėte priimti tokį pasaulio vaizdinį? Kodėl Jums nepasiūlius savo aiškinimo?
Ši reframing technika veikia tik kartu su Nr.1, Nr.3 ir Nr.4 technikomis, todėl tinka tik patyrusiems ir nebijantiems komunikuoti.
6. Žongliruoti pasirinkimais
Verslas labai gerai žino jauko efektą – žmonės linkę rinktis vidurinį pasiūlymą, todėl dažnai naudoja skirtingų pasirinkimų schemą. Valstybė taip pat turi paskatinti žmones pasirinkti, todėl praverstų šio efekto naudojimas kartu su priming ir vėliau einančiais nuge ar MAYA technikomis.
7. Stumtelėjimai
Žmonėms sunku priimti sprendimus: jie abejoja, jiems reikia daug informacijos, juos išblaško įvairaus plauko pranašai. Tad jiems reikia padėti ir stumtelti valstybei, visuomenei reikiama kryptimi. Ši nudge teorija yra labai vertinga technika, ypač kai kalbame apie dideles žmonių grupes – ne veltui už ją Richard H. Thaler 2017-aisiais gavo Nobelio premiją.
8. Geras-blogas policininkas
Čia jau klasika, manau, visi žino šią techniką. Tenka girdėti, kad ji labai primityvi ir neišdidu ją naudoti. Galima būtų taip replikuoti: ar norite pasiekti visuomenei ir valstybei reikiamų rezultatų, ar likti išdidus ir, potencialiai, keikiamas politikas, rizikuojantis atsidurti politikos patvoryje? Žmonės įpratę pasaulį matyti per gėrio ir blogio opoziciją, ir nieko čia nepadarysi.
9. MAYA (most advanced, yet acceptable)
MAYA filosofiją išpopuliarino Raymondas Loewy, pramoninio dizaino žvaigždė, tačiau jos esmė žinoma ir naudojama kitose srityse, ypač pardavimuose (foot in the door). Kaip šią techniką gali panaudoti politikai? Nenorėkite laimėti visko iš karto, nedarykite drastiškų revoliucijų – geriau rami ir nuosekli evoliucija bei komunikacija.
10. Overtono lango atidarymas
JAV politologas Džozefas Overtonas teigė, jog politinės idėjos gyvybingumas daugiausia priklauso nuo to, ar ta idėja patenka į visuomenei priimtinų idėjų spektrą. Tad politikai turėtų vengti sprendimų, esančių už šio spektro ribų, nes gali susilaukti ypač neigiamos reakcijos ar pasipriešinimo.
Gera žinia: politikai/valstybė gali patys atvėrinėti Overtono langą, t.y. palaipsniui pripratinti prie idėjos visuomenę, ją paruošti.
Bloga žinia: ši technika naudojama su ne viena iš aukščiau minėtų technikų, ypač priming.
Taisyklės
Technikų yra dar ne viena, bet pradžiai pakaks ir šio dešimtuko. Tačiau jos tinkamai neveiks, jeigu nebus laikomasi keturių sėkmingos komunikacijos įgyvendinimo taisyklių.
1) Vadovas komunikacijai skiria savo asmeninį dėmesį.
2) Įgyvendinimui pasikviečia profesionalus (neužsiima saviveikla).
3) Duoda jiems reikiamus resursus (žmonių, lėšų ir pan.).
4) Suteikia įgaliojimus spręsti ir pasitiki jų sprendimais (taip pat vadovas ir vykdo jam komunikacijos profesionalų paskirtą misiją).
Šios taisyklės nėra tik teoriniai pamąstymai. Jeigu paklaustumėte komunikacijos žmonių, kas yra sunkiausia darbe, Jums atsakytų: „patarimų neklausantis vadovas/klientas“ ir „skiriami resursai neatitinka keliamų tikslų“.
Su retomis išimtimis, visos komunikacinės užduotys yra įgyvendinamos, jeigu yra atitinkamas požiūris ir resursai.
Taigi, apibendrinam.
Neplanuojant komunikacijos ir proaktyviai nedarant įtakos viešajai realybei, prarandama bet kokia galimybė ją kontroliuoti – tada realybė pradeda kontroliuoti politiką ir nulemia jo likimą.
Komunikacija nėra tikslusis mokslas, kur galioja aiškios formulės, čia veikia tendencijos ir tikimybių teorija, žmonių mąstymo ir komunikacijos inertiškumas.
Tad kokybė svarbi, tačiau kiekis – taip pat. Daug kalbantys ir bendraujantys, išklausantys ir suteikiantys grįžtamąjį ryšį (net ir ne visada kokybišką) politikai turi didesnę tikimybę iškilti ir žygiuoti tolyn.
Komunikacija seniai nustojo būti mėgėjų užsiėmimu, kur veikiama ekspromtu, iš eigos.
