Lietuvių idealistus prisimename tik minėdami įvairias sukaktis – Sausio 13-osios, Vasario 16-osios, Kovo 11-osios. Vis dėlto neabejoju, kad idealizmas turėtų būti prisimenamas ne tik per nacionalines šventes, o tapti mūsų kasdienybės palydovu, nes pasaulyje egzistuoja daug dalykų, kurių į matematines formules neįmanoma surašyti, nors jie gali būti lygiai tokie pat naudingi kaip ir tiksliais skaičiavimais paremta statistika. Lietuva nėra turtinga gamtinių išteklių, tačiau šį stygių galima kompensuoti būtent idealizmu, ir tai išspręstų didžiąją dalį šalies problemų. Idealizmas padėtų pasiekti sielos harmoniją, apie kurią tiek daug kalbėjo Antikos filosofai, ir išvaduotų nuo tarnystės materializmui.
Manau, idealizmo reikėtų ieškoti ugdyme, remiantis aplinkos suformuotomis vertybėmis, ir istorijoje. Jau Antikos laikais buvo suprasta, kad auklėjimas yra be galo svarbus. Įstatymus galima tobulinti be galo, tačiau iš to neišeis nieko doro, jeigu žmonės nebus tinkamai auklėjami. Panašu, kad Lietuvoje ši aksioma dar ir šiandien yra neįsisąmoninta. Kasmet specialistai pateikia vis liūdnesnę statistiką, rodančią, kaip prastai lietuvių vaikai skaito, kokie vidutiniški yra jų ugdymo rezultatai. Užuot pabandę kilstelėti lavinimo kokybę, mokytojai vis žemiau nuleidžia kartelę, kuo toliau, tuo mažiau reikalauja skaityti knygas. Vėliau tie patys specialistai stebisi – kaip čia išeina, kad statistinis abiturientas yra geriausiu atveju vidutinybė?
Dar nemaloniau stebina aukštųjų mokyklų reitingai – geriausias Lietuvos universitetas šiaip ne taip patenka tarp 800 geriausių pasaulio universitetų, ką jau kalbėti apie kitas aukštąsias Lietuvos mokyklas. Smalsumas – sąvoka, kurią jau būtų galima įrašyti į studentų Raudonąją knygą. Teoriškai ji daugeliui dar būdinga, tačiau praktiškai pritaikoma labai retai, nes atsimuša į akliną nežinojimo sieną, kuriai perkopti reikia pastangų. O dėti pastangas – varginantis procesas, juk mokykloje užtekdavo perskaityti vos porą vadovėlio puslapių. Štai taip palaipsniui nuvertinamas protas. Visuomenė, kuri proto nelaiko vertybe, tampa vientisa pilka mase su pavieniais aukščiau pakilusiais intelektualais, bandančiais nuspalvinti tą nykų paveikslą.
Kokybė yra svarbiau negu kiekybė, atsakytų oponentai, tačiau, kaip man nuolat kartodavo muzikos mokytojas, – kiekybė galų gale perauga į kokybę. O tokia apatiška, pilka (ypač papilkėjusi Brežnevo laikais) visuomenė neatspari ir kitoms ydoms, visų pirma amoralumui. Toji pilkuma persekioja mus kaip prakeiksmas. Kol dauguma studentų nepradės savo noru atkakliai siekti žinių, užuot tenkinęsi minimumu, t. y. šiaip taip išlaikyta sesija, Vilniaus universitetas reitinguose nežibės. Vis dėlto nesakyčiau, kad tai tik pačių studentų bėda – tokie jie tampa, perėję per sistemą, vadinamą mokykla. Kai kuriems pasiseka, pavyzdžiui, man, nes artimieji neleidžia pasitenkinti programa minimum ir skatina domėtis, skaityti papildomai. Anksčiau dėl to pykdavau, o dabar džiaugiuosi, kad mokiausi ne tik to, ką siūlė mokykla, bet daug sėmiausi iš aplinkos.
Ar galima idealizmo mokytis iš praeities? Esu jau ne kartą apie tai kalbėjęs, bet vėl pasikartosiu. Vienas iš totalitarizmo bruožų, nurodomų vadovėliuose, – visų žmogaus gyvenimo sričių kontrolė. Pusę amžiaus lietuviai kentė totalitarinę priespaudą, tačiau kai kuriems per visus 50 metų pavyko išsaugoti savo dvasinę šventovę, kurios sugriauti nepavyko gestapui, NKVD daliniams, stribams ar konclageriams. Kovoti su šimtus kartų galingesniu priešu pasitraukė į miškus tūkstančiai vyrų, ginkluoti ne automatais, o idealizmu. Lionginas Baliukevičius-Dzūkas dienoraštyje rašė: „Mūsų jėga glūdi mūsų sielose, mūsų širdyse, bet ne ginkluose.“ Taikli mintis.
Partizanai nebuvo pajėgūs laimėti karo prieš NKVD dalinius, tačiau jų auka nepaprastai prasminga. Atsisakę prisitaikyti prie komunistinio režimo, jie pasirinko mirtį už tokią teorinę abstrakciją kaip Tėvynė. Mano močiutės brolis partizanas Stasys Keraitis-Varnas žmogui, pasiūliusiam jam dokumentus, su kuriais galėtų apsigyventi ir dirbti Vilniuje, atsakė taip: „Aš negaliu gyventi okupuotoje Lietuvoje. Man miškas yra laisvos Lietuvos teritorija. Čia, laisvame nuo okupantų miške, esu pasiruošęs mirti.“
Šiandien daug kam svarbiausi du klausimai: „kiek kainuoja?“ ir „kiek uždirbsiu?“ Pozityvus idealizmas nustumtas į šalį, kaip ãtgyvena, nerandanti vietos moderniame pasaulyje. Tokiam požiūriui kategoriškai nepritariu. Mano galva, būtent idealizmo, kuriuo rėmėsi partizanai, kiti rezistentai ir disidentai, šiandien vis labiau trūksta. Lietuvių ryšys su Tėvyne silpsta ir tik saujelė žmonių bando jį sustiprinti. Kiti sąmoningai ardo.
Istorikas Liudas Truska teigia, neva sovietmečiu Lietuva nepatyrė didelių demografinių nuostolių, o didžiuotis partizanine kova nėra ko, nes okupantų žuvo mažiau negu lietuvių. Puikus pavyzdys žmogaus, persismelkusio marksistiniu materializmu, – skaičiai jam yra viskas, o tautos dvasia tėra kaimo bobučių marazmai, apie kuriuos pasakojama vaikams. Neverta net kalbėti, kodėl tokia nuomonė klaidinga, manau, kiekvienas subrendęs žmogus gali pats sau atsakyti į šį klausimą. Norėčiau akcentuoti kitką – tautiškumą šiandien keičia kita vertybė, vadinamasis politkorektiškumas. Šiukštu nevalia jai nusižengti, nes būsi apšauktas netolerantišku tipu, turinčiu diktatoriaus ambicijų ir žabojančiu minties laisvę. Tačiau tikiu, kad tam tikras ribas turėtų turėti ir tolerancija. Laisvės kovotojai buvo kankinami, tardomi, tremiami, žudomi už „nusikalstamą“ savo meilę Tėvynei, o šiandien viešai niekinamas jų atminimas ir taip elgtis leidžiama, nes privalome būti politiškai korektiški. Kieno atžvilgiu?
Burtažodis „tolerancija“ kažkodėl draudžia patriotiškai nusiteikusiems žmonėms ginti amžinąsias vertybes, pasipriešinti demagogams, griaunantiems Lietuvą iš vidaus. Nesu tikras, ar plačiai nuskambėjęs Tautos istorijos atminties įstatymo projekte siūlomas būdas kovoti su Lietuvos priešais yra pakankamas, man dėl jo kyla daug klausimų, tačiau įstatymo iniciatorius galima pagirti už kelių ieškojimą.
Lietuva sparčiai įsukama į eurointegracijos, globalizacijos sūkurį, kuriam toks trapus dalykas kaip asmeninis ryšys su Tėvyne yra tiesiog balastas. Man atrodo, šiandien didelės dalies lietuvių ryšys su Tėvyne ne tik silpnas (baimės ir kontrolės mechanizmų suardytas sovietmečiu, jis nesutvirtintas iki šiol), bet ir apgailėtinai merkantilus, t. y. svarbus tik tiek, kiek užtikrina asmeninę gerovę. Pagrindinės problemos, apie kurias kalba politikai, spauda, o ir patys žmonės, – nedarbas, menki atlyginimai. Tačiau esminis veiksnys, neleidžiantis išspręsti šių problemų, – idealizmo stoka. Kol pagrindinis argumentas eiti į politiką bus galimybė pasipelnyti, tol niekas iš esmės nesikeis.
Lietuviai piktinasi, kad Seime atsiduria žmonės, nieko nenutuokiantys apie politiką, nesirūpinantys Lietuva, nes jiems rūpi tik sava kišenė. Tačiau nei pasipiktinimas, nei kritika neprivers jų pasitraukti iš politikos, todėl, užuot aimanavus, raginčiau susikurti tokį tvirtą asmeninį ryšį su Tėvyne, kokio išklibinti negalėtų nei Loreta Graužinienė, nei Petras Gražulis, nei Algirdas Butkevičius. Grįžus idealizmui, augs ir socialinė gerovė, nes mažiau žmonių lips per kitų galvas, vedami egoizmo. Gal nuskambės naiviai, tačiau tikiu, kad Lietuvos aukso amžius dar prieš akis, nes idealizmas atsiranda iš vertybių. Karta, užaugusi su Maironio, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos idėjomis, aukojosi dėl Tėvynės. Kovojo ne tik partizanai, išėję į miškus, bet ir paprasti kaimo žmonės, dalydavęsi su laisvės kovotojais paskutiniu duonos kąsniu. Juos siejo bendrumo ir pasitikėjimo jausmas. To šiandien ypač trūksta.
Pabaigai norėčiau laisvai pacituoti Liudviko Simučio žodžius iš dokumentinio filmo „Disidentai“: nepriklausomybės laikais jo dažnai klausdavo, ar dėl tokios Lietuvos jis kovojęs. Visada atsakydavo vienodai: Tėvynė – tai motina, o motiną reikia mylėti ir tada, kai ji tave maitina, ir tada, kai ji guli ligos patale.
