Kritika V. Janukovičiaus valdžios metodams pelnyta. Teisės viršenybė ir opozicijos veikimo laisvė yra esminiai Europos Sąjungos politinės sanklodos principai, o Y. Lutsenko ir J. Tymošenko suėmimai ir galimi pažeidimai 2012 m. rinkimuose į Ukrainos Radą kelia daug klausimų. Tačiau tiesioginis Ukrainos perspektyvų Europoje susiejimas su rezonansine vieno asmens byla nėra nei vertybiškai nuoseklus, nei politiškai prasmingas ėjimas. Gali būti, kad jo iniciatoriai lošia savus žaidimus, nematydami, kaip iš ES rankų slysta ne tik Ukrainos korta, bet ir kiti – patys svarbiausi – Europos svertai.
Nobelio premija už dvigubus standartus?
Pagrindine Nobelio premijos laureatės Europos Sąjungos stiprybe laikomas sugebėjimas atsispirti pragmatiniams galios žaidimams ir patraukti kaimynines visuomenes europietiškomis vertybėmis bei taikaus, lygiateisio valstybių sugyvenimo vizija. Kadaise narystės ES pažadas buvo paskata Lietuvai ir kitoms mūsų regiono valstybėms atlikti reikiamas politines ir ekonomines reformas, kad taptume brandesnė demokratija. O šiandieninė Rytų partnerystės programa – tai siekis panašiomis paskatomis prie europietiškų normų „priartinti“ ir šešias ES Rytų kaimynes, įskaitant Ukrainą.
Nepaisant jau minėtų selektyvios teisėsaugos problemų, Kijevas per pastaruosius kelerius metus daugelyje sričių pasiekė milžinišką pažangą. Asociacijos sutarties punktai, įskaitant ir Susitarimą dėl glaudaus bendradarbiavimo ir plataus masto laisvos prekybos erdvės sudarymo, buvo suderinti jau pernai. Tačiau šių dokumentų pasirašymas buvo atidėtas iki Vilniaus viršūnių susitikimo. O jam artėjant, kai kurių ES narių atstovai bei įtakingi Europos Parlamento nariai neoficialiai prabilo ir apie tolesnį susitarimų blokavimą, kol nuo 2011 m. kalinti J. Tymošenko nebus paleista į laisvę.
Tačiau palyginus ES-Ukrainos santykius su ES-Rusijos bendradarbiavimu, ryškėja „vertybinės“ ES laikysenos nenuoseklumai. Atvirkščiai nei Ukrainos atveju, Putino režimo taikomi politiniai persekiojimai ar net susidorojimai su politiniais oponentais Rusijoje tų pačių ES parlamentarų ir valstybių atstovų sąžinės balso neprabudina.
Vietoje to, kad ES, kaip ir JAV, reikalautų besąlygiškai spręsti kalėjime mirtinai nukankinto A. Magnickio klausimą, šiuo metu pasyviai stebima, kaip teisininkui jau po mirties Rusijos teisme iškeliama kuriozinė byla dėl sukčiavimo stambiu mastu. O tuo pačiu metu tęsiamos „konstruktyvios“ derybos su Maskva dėl vizų režimo supaprastinimo ir kitų vienašališkų privilegijų, nors Rusija, kitaip nei Ukraina, net nedalyvauja Rytų partnerystės programoje ir nei demokratizacijos, nei prekybos, energetikos ar sienų saugos srityse nelinkusi jokioms pertvarkoms ir pažeidimų taisymams. Tai konstatuoja ir Rusijos kelią į bevizį režimą nustatančios „Bendrųjų žingsnių“ programos prižiūrėtojai.
Kelias į Europą – per Rusiją?
Šių metų kovo mėnesio ES Užsienio reikalų tarybos posėdyje aptariant bevizio ES režimo klausimą Rusijos tarnybinių pareigūnams, dalis mūsų partnerių laidėsi sparnuotomis frazėmis: „suteikime Rusijai vizas kaip gražų gestą ir tikėkimės, kad mums atsilygins“, „laikykimės realizmo“, „reikia pragmatiško bendradarbiavimo“, „nesielkime su Rusija kaip su Baltarusija“.
Kaip tokius samprotavimus turėtų vertinti Ukraina ir kitos Rytų partnerystės šalys? Vertinant naujausią vienašalį ES sprendimą dėl bevizio režimo Rusijos tarnybinių pasų turėtojams (t.y. 140.000 valdančiųjų režimo nomenklatūros atstovams), gali susidaryti įspūdis, kad būtent Rusija ir dabartinis Putino režimas diktuoja Europos Sąjungos Rytų kaimynystės politinę darbotvarkę.
Šiame kontekste vis dažniau pasigirstantis kai kurių partnerių siūlymas Vilniuje su Ukraina pasirašyti tam tikrą susitarimą dėl vizų liberalizavimo paketo, tačiau nepasirašyti ES-Ukrainos Asociacijos sutarties, skamba tik kaip paguodos prizas, skirtas pateisinti formalų Rytų partnerystės programos egzistavimą. Iš Ukrainos dėl tokio „prizo“ reikalaujama pamatinių reformų, o Rusijai ruošiamasi atiduoti viską, ir už nieką.
Anksčiau ar vėliau ši situacija Ukrainą ir kitas Rytų partneres privestų prie kurioziškos išvados, kad būtent Maskvoje yra raktai į Europą. Kam tuomet reikalingos visos sunkios ir vietiniams elitams nepatogios demokratinės reformos, kurių ES iš jų reikalauja? Kodėl šalims, pasirinkusioms sudėtingesnį demokratizacijos kelią, randami vis nauji pretekstai neatverti vartų į ES ekonominę ir politinę erdvę, o didžiajai kaimynei siūlomos vienašalės privilegijos?
Iškėlus šiuos klausimus, Putino režimo renčiamas neosovietinis Eurazijos muitų sąjungos projektas – alternatyva laisvai ir vieningai Europai – kai kam toje pačioje Ukrainoje skamba kaip visiškai racionalus pasirinkimas. 2013 m. Rytų partnerystės viršūnių susitikimo organizatorei Lietuvai reikia nedelsiant imtis aktyvių ar netgi nestandartinių priemonių, kad įtikintume eižėjančią ukrainiečių opoziciją bei didžiuosius partnerius Europos Sąjungoje nedaryti lemtingos klaidos, o pritarti ES-Ukrainos Asociacijos sutarčiai.
Stebint ligšiolinius mūsų valstybės vadovų veiksmus, dar kartą kyla klausimas, kiek aktyviai mūsų valstybės vadovai dirba šiuo reikalu kad ir su tokiomis šalimis kaip Vokietija, Prancūzija ar Olandija. O gal mūsų valdantieji yra tiek užsiėmę įvairiausiais perkrovimais su kaimynais, kad už vieną iš strateginių pirmininkavimo ES prioritetų visą atsakomybę permetė karjeros diplomatams?
