Kažkas pakeitė visą pasaulį
Psichologė, psichoterapeutė Genovaitė Petronienė sako, kad populiariausia būklė tarp lietuvių ketvirtadienį buvo panika. Gyventojams būdingas katastrofizavimas ir baimė, kad karas tuoj pasieks ir Lietuvą, sako „Delfi“ pašnekovė.
„Žmonės baimės akivaizdoje patiria daug somatinių pojūčių – sustingsta, nebegali galvoti apie nieką kitą, mintys – kaip tunelyje. Jaučiamas didžiulis nerimas, tarsi kažkas pakeitė visą pasaulį. Tai – visa apimantis nesaugumo jausmas, kad dings viskas, kas įprasta“, – pastebi psichologė.
Pasak ekspertės, vieni šiuos jausmus išreiškia stipriau, kiti – šiek tiek švelniau, bet bendra tendencija yra smarkus nesaugumo pojūtis. Kai kurie griebiasi ir veiksmų – išsigrynina pinigus, perka vandenį, kruopas, pilasi degalus.
„Pagal schemų terapiją, vieni žmonės turi stipresnę katastrofų baimės schemą, kiti – mažesnę. Neturinčių jos nėra“, – sako psichoterapeutė.
Anot G. Petronienės, stipriausiai šiuo metu baimę jaučia žmonės, linkę bijoti ir įvairių ligų, ar kurie užklupus pandemijai pasižymėjo didesniu baimės jausmu, ėmėsi kraštutinių atsargumo priemonių. Taip pat labiau bijo asmenys, linkę į sąmokslo teorijas, manantys, kad kažkas juos apgaus, arba tiesiog superjautrios asmenybės, kurių kūnai stresą priima jautriau. Taip pat – tie, kurie jau yra susidūrę su netikėtomis nelaimėmis, pavyzdžiui, avarijomis. Pastariesiems iš karto atsigamina praeities traumos, sako psichologė.
Lietuviai jaučiasi panašiai kaip ukrainiečiai
Daugelis susiduria su jausmu, kad visas gyvenimas tarsi nublanksta, o išryškėja tik vienintelė – karo Ukrainoje – problema. Taip atsitinka dėl to, kad įsijungia savisaugos instinktas, tvirtina G. Petronienė.
„Nenuvertinu bendrumo jausmo ir pasipiktinimo Rusija, bet viso to šaknis yra savisaugos instinktas“, – teigia ekspertė.
Paklausta, ar lietuviai šiandien jaučiasi panašiai kaip ukrainiečiai, psichologė sako, kad dalinai – taip.
„Tik gaila, kad žmonių reakcijos yra žiauriai emocingos. Į situaciją reikia žiūrėti blaiviai. Tikrai yra grėsmių, bet mes patiriame išsigandusio vaiko reakciją, tunelio efektą, tarsi visa kita nebesvarbu. Bet visa kita juk irgi yra svarbu“, – pabrėžia psichologė, psichoterapeutė.
G. Petronienė akcentuoja, kad svarbu nepamiršti, kad Antrojo pasaulinio karo metais veikdavo ir ligoninės, ir parduotuvės, ir mokyklos, net ir teatrai.
„Gyvenimas tada neišnyko, – primena psichologė. – O šiomis dienomis daugeliui pasireiškė būsena, tarsi viskas baigta, stabdome bet kokius planus ar norus. Tokia baimė yra nesveikai išdidinta. Taip galėtų jaustis kareiviai mūšio lauke, bet mes juk nebūsime tais kareiviais.“
Kiek kartų aš jau gyvenime bijojau ir nieko neįvyko?
Katastrofų baimės apimti žmonės kas keletą minučių tikrina naujienas ir dėl to dar labiau eina iš proto, pastebi G. Petronienė.
„Netgi kariuomenės pareiškimuose rašoma, kad reikėtų susidaryti grafiką, kada tikrinate naujienas. Pavyzdžiui, ryte, per pietus ir vakare. Nereikia jų tikrinti kas penkias minutes, nes taip visiškai išbalansuosite savo nervų sistemą“, – patarimu dalinasi psichologė.
Ji pabrėžia, kad reikia „stovėti ant dviejų kojų“: „Viena vertus, puikiai suprasti situacijos pavojingumą ir kažką dėl to daryti, kita vertus – tęsti gyvenimą, beprasmiškai neaukoti savo resursų ir neskleisti panikos.“
Taip pat G. Petronienė pabrėžia, kad svarbu atskirti baimę nuo realios grėsmės.
„Dabar mes bijome nežinomybės. Reikia paklausti savęs – kiek kartų aš jau gyvenime bijojau ir nieko neįvyko? Gal jau per pandemiją bijojau, bet nieko baisaus neįvyko?, – pataria psichologė. – Reikia kontroliuoti kylantį jausmą, imtis nerimo valdymo priemonių.“
Dažniausiai žmones ramina pokalbiai, sako psichologė. Ji siūlo pakalbėti su labiau subalansuotais žmonėmis. Tam gali užtekti vos pusvalandžio. Pokalbio metu per veidrodinius neuronus susibalansuoja nervinė sistema, nurimstama. Taip pat ji rekomenduoja išbandyti ir kitus būdus – dušą, meditacija, filmo žiūrėjimą.
„Svarbiausia suprasti, kad nuo nerimavimo nebus geriau. Bus blogiau, nes eikvosite savo resursus“, – tvirtina G. Petronienė.
Lietuviai ypatingai jautrūs
Psichologė pastebi, kad, pavyzdžiui, prancūzai šiuo metu neišgyvena didžiulio nerimo, nes Ukraina jiems per daug toli, priešingai nei mums, lietuviams. Be to, skaudžias istorines patirtis išgyvenę lietuviai yra daug jautresnė tauta.
„Lietuviai yra ypatingai jautrūs, nes mūsų vargšė tauta tiek daug yra patyrusi.... Ispanai ar prancūzai net neįsivaizduoja, kad taip gali būti, kad žmonės gali būti matę tokius dalykus, kaip kad mes Sausio įvykius, – pabrėžia psichologė. – Visi, kurie tai matė, niekaip negali ramiai žiūrėti į dabartinę situaciją, nes jau jų pačių patirtis rodo, kad visko gali būti.“
Taip pat G. Petronienė mąsto, kad prie visuotinai patiriamo baimės jausmo prisidėjo ir pandeminė situacija, įnešusi papildomą nesaugumo ir bejėgiškumo jausmą, kad vyksta kažkas, ko negalime kontroliuoti.
Galima ir švęsti
Visgi atsiranda ir žmonių, net socialiniuose tinkluose besiskundžiančių, kad „ne laiku“ įvykusi karo pradžia sugadino smagaus renginio, gimtadienio ar kitos asmeniui svarbios šventės nuotaiką. Tokią reakciją psichologė aiškina dvejais galimais atsiribojimo nuo situacijos variantais – sveiku ir nesveiku.
„Gali būti, kad žmogui jau taip riesta, kad jis nuo visko atsijungia, švenčia, tarsi karas neegzistuotų. Tai – nesveikas atsiribojimo būdas, – teigia pašnekovė. – Kitas variantas – sveikas, kai žmogus jaučia atsakomybę pripažinti, kad karas vyksta, bet nenuneigti ir savo asmeninės šventės.“
Gimtadienius dabar taip pat galima švęsti, sako psichologė, bet tik pilnai suvokiant, kas vyksta.
„Juk vyksta ir knygų mugė, daug kas vyksta. Ir gerai, kad vyksta. Mums nereikia visko sustabdyti, nes tada pasiduotume katastrofų baimei, nesveikai tunelio būsenai ir sueikvotume savo nervų sistemos rezervus“, – teigia psichologė, akcentuodama, kad turime racionaliai daryti tai, ką galime.
Psichologė sako esanti linkusi galvoti, kad jaunimas į dabartinę situaciją turėtų reaguoti kitaip, tačiau to plika akimi ji nepastebinti.
„Reakcija labiau priklauso nuo žmogaus polinkio katastrofizuoti. Kai kurie jaunuoliai kaip tik yra mažiau emociškai stabilūs už vyresnius. Tačiau neapibendrinkime visų žmonių, nes yra ir tokių lietuvių, kurie džiaugiasi dabartine situacija“, – pažymi „Delfi“ pašnekovė.
