Dėl Kremliaus pradėto karo prieš Ukrainą embargą iš Rusijos importuojamoms dujoms ir naftai ragina skelbti vis daugiau Europos politikų. Realių veiksmų pirmoji ėmėsi Lietuva. Nors rusiška nafta čia tiekiama ir toliau, tačiau visos trys Baltijos šalys nebeimportuoja rusiškų gamtinių dujų.
„Esame pirmoji Europos Sąjungos valstybė tarp „Gazprom“ tiekimo šalių, užsitikrinusi nepriklausomybę nuo rusiškų dujų tiekimo, ir tai – daugiametės nuoseklios energetikos politikos bei laiku atliktų infrastruktūrinių sprendimų rezultatas“, – šeštadienį kalbėjo energetikos ministras Dainius Kreivys.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda mūsų valstybės pavyzdžiu pasekti kviečia ir kitas Europos šalis. „Jei tai galime padaryti mes, gali ir likusi Europa“, – tviteryje rašė G. Nausėda.
Tačiau energetikos ekspertai sako, kad šis kelias visai Europai – ne toks paprastas, nes žengus šį žingsnį šalims tektų taupyti dujas, stabdyti dalį pramonės veiklos, o tai būtų skausmingas nuostolis ekonomikai. Atsisakyti rusiškos energijos kai kurioms šalims taip sunku, kad politikai akivaizdžiai vengia imtis veiksmų. Maža to, keršydama už sankcijas, pati Maskva grasina visai Europai nutraukti dujų tiekimą.
Egzaminas Europai
VU TSPMI lektorius, buvęs energetikos viceministras Romas Švedas pastebi, kad keldami klausimą, kaip Europai pakeisti Rusijos dujas ir naftą, esame linkę nagrinėti techninius šio proceso aspektus. Jo požiūriu, pirmiausia reikėtų atsižvelgti į politinį faktorių.
Tai, kas vyksta, yra demokratijos ir diktatūros kova, sako R. Švedas. Pasak jo, Ukraina su Putino diktatūra kovoja ginklu, o Europos ginklas šioje kovoje yra energetika.
„Esminis faktorius bus politinė valia. Šią kovą galima laimėti tik esant stipriai politinei valiai, – tvirtina VU TSPMI lektorius. – Techninius sprendimus dar galima surasti, bet jei mes nenorėsime šios kovos laimėti politiškai, tai surasime įvairius techninius pateisinimus Europos politinės pozicijos silpnumui ir netgi Europos silpnumui demokratijos kovoje su diktatūra.“
Politinės valios silpnumo požymius pastebėti galima jau dabar. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pareiškė, kad sankcijų kaina Vokietijos žmonėms neturėtų būti didesnė nei Putinui, o stipriai nuo Rusijos gamtinių dujų priklausomų Nyderlandų premjeras pastebimai vengia tiesiai šviesiai kalbėti apie problemą. Nerimą kelia ir Vengrijos laikysena – valstybės politiniai atstovai atvirai sakė nesiimsiantys priemonių, kurios jiems nėra naudingos ekonomiškai.
Taip jau yra parodomas politinės valios silpnumas, pastebi R. Švedas. „O jeigu tokios valstybės kaip Vokietija, Nyderlandai ar Vengrija pasistengs, tai dar suras ir kažkokius techninius pasiaiškinimus siekdami pagrįsti, kad jie neva nieko negalėjo padaryti“, – mąsto energetikos ekspertas.
R. Švedas pastebi, kad pasaulyje pastaruoju metu stiprėja diktatūriniai režimai. Jo vertinimu, Europa santykyje su Rusija turi išlaikyti egzaminą – įrodyti, kad demokratinė politinė sistema yra geresnė ir stipresnė nei diktatūrinė. Panašu, kad Kremliaus diktatūra nugalėti gali tik jėga, o Europos ginklas yra energetika, akcentuoja „Delfi“ pašnekovas.
Kad būtų padaryta reikšminga žala, nereikia nei šautuvo
Daugiau nei pusė Europos Sąjungos energijos poreikių yra patenkinami grynuoju importu. Labiausiai ES yra priklausoma nuo Rusijos, importuojančios naftą, gamtines dujas ir kietąjį kurą. 2019 m. „Eurostat“ duomenimis, 27 proc. ES naftos importuojama iš Rusijos, o gamtinių dujų – net 41 proc.
Taip pat dalis naftos į ES importuojama iš Irako, Nigerijos, Saudo Arabijos, Kazachstano ir Norvegijos. Tuo tarpu gamtinės dujos į ES atkeliauja ir iš Norvegijos, Alžyro bei Kataro.
Tačiau Rusijos energijos ištekliai vienareikšmiškai užima svarbų vaidmenį. Agresorė yra absoliučiai vienintelis gamtinių dujų tiekimo šaltinis tokioms valstybėms kaip Šiaurės Makedonija, Bosnija ir Hercegovina bei Moldova. Be kita ko, ypač nuo rusiškų dujų priklausomos yra Vokietija ir Italija.
Rusiškos naftos Europai būtų galima atsisakyti gana greitai, tačiau kitaip nei Lietuvoje, padėtis dėl dujų, R. Švedo teigimu, yra gerokai sudėtingesnė.
„Yra valstybių, kurios jų atsisakyti artimiausiu laikotarpiu nelabai galės. Tai – Vokietija, Italija, Austrija, Nyderlandai, Vengrija, Slovakija. Jos importuoja tikrai daug rusiškų dujų ir tiekimo greitai pakeisti nebūtų įmanoma, – pabrėžia energetikos ekspertas. – Prekyba nafta vyksta laivais, ją galima transportuoti cisternomis, geležinkeliais, o dujos dažniausiai transportuojamos vamzdžiais. Populiarėja prekyba suskystintomis gamtinėmis dujomis (SGD) ir ateityje pasaulinė prekyba tokia forma bus labiau paplitusi, bet kol kas padėtis yra sudėtinga ir Europa taip greitai atsisakyti dujų negalės.“
Maža to, padėtis komplikuojasi Kremliui grasinant, kad jeigu Europa atsisakys rusiškos naftos, Rusija nutrauks gamtinių dujų tiekimą. R. Švedo teigimu, Kremlius taip pareiškė žinodamas, kad Europa realiai negali atsisakyti gamtinių dujų.
„Kitaip tariant, dabar Vokietijai nutraukus gamtinių dujų tiekimą, jos ekonomikai būtų padaryta reikšminga žala. Tai – energetikos kaip ginklo veikimas. Nereikia nei šaunamojo ginklo, o žala būtų labai didelė, – tvirtina R. Švedas. – Tas pats, ar miestai griūva nuo sprogdinimų, ar įmonės griūva dėl energetikos išteklių neturėjimo. Žalos mastas gali būti netgi didesnis, negu galima padaryti vienu kitu šaunamuoju ginklu.“
VU TSPMI lektorius mąsto, kad dėl išteklių importo stabdymo komplikuotumo politikai netgi gali vengti atsisakyti rusiškos naftos ir dujų, tačiau tai jau būtų traktuotina kaip Europos atsitraukimas Vakarų demokratijos kovoje su Kremliaus diktatūra.
Iš kur gautume naftos atsisakę rusiškos?
Lietuvos energetinė priklausomybė nuo Rusijos taip pat yra viena didžiausių Europos Sąjungoje. 2020 m. duomenimis, rusiška nafta mūsų šalyje sudaro 68.8 proc., o dujos – 41 proc. turimos energijos. Baltijos šalims atsisakius gamtinių dujų importo, situacija keičiasi, tačiau ekspertai nesutaria, ar būtų įmanoma pilnai atsisakyti naftos importo.
SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas pastebi, kad daugiau nei pusė „Orlen Lietuva“ importuojamos žaliavinės naftos keliauja iš Rusijos. Ar rusiškos naftos Lietuvai būtų galima visiškai atsisakyti, pasak jo, žino tik pats koncernas.
„Turbūt tai labiau susiję su technologiniais negu su rinkos sprendimais. Klausimas, ar technologiškai 100 proc. gali būti perdirbama tik „Brent“ ar kitos rūšies nafta, o ne rusiškoji „Ural“. Atsakymas slypi technologinėje dalyje. Jeigu įmanoma – kodėl gi ne“, – svarsto T. Povilauskas.
Tuo tarpu Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos (LAIEK) prezidentas Martynas Nagevičius teigia, kad koncernui atsisakyti rusiškos naftos neturėtų būti sudėtinga.
„Su nafta yra gana paprasta, nes tereikėtų naftos perdirbimą pritaikyti kitokiai naftai. Pagrindinis „Orlen“ fabrikas yra skirtas „Ural“ naftai, kuri iš esmės yra rusiška. Nežinau, kiek laiko užims rekonstrukcija, bet manau, pakankamai greitai“, – mąsto energetikos ekspertas.
Savo ruožtu „Orlen Lietuva“ praneša esantys pasiruošę atsisakyti rusiškos naftos.
„Naftos perdirbimo pramonei, o kartu ir „Orlen Lietuva“, šiemet kyla daugybė iššūkių. Jei norime išlikti, privalome transformuotis, – sako bendrovės generalinis direktorius Michal Rudnicki. – Tam buvome pasiruošę. Per pastaruosius ketverius metus daug dėmesio skyrėme įvairių žaliavinės naftos rūšių testavimui. Vienintelė Baltijos šalyse naftos perdirbimo produktų gamykla yra visiškai technologiškai pasiruošusi perdirbti ne rusišką naftą. Taigi nenutrūkstantis gamybos procesas yra užtikrintas esant bet kuriam geopolitiniam scenarijui“.
Tačiau R. Švedas laikosi mažiau optimistinės pozicijos. Pasaulyje per dieną yra išgaunama 97-98 mln. barelių naftos, o Rusijos dalis yra apie 10 mln. barelių. Energetikos ekspertas sako, kad šiuos 10 mln. būtų galima pakeisti, tačiau čia pasaulis susiduria su vertybiniu iššūkiu.
„Viena iš kandidačių, galinčių reikšmingai padidinti naftos išgavimą – Saudo Arabija. Kaip žinia, B. Johnsonas buvo nuvykęs į šią šalį, kur susitiko su princu. Tačiau kaip mes Europoje turėtume vertinti faktą, kad prieš ketverius metus princo nurodymu buvo nužudytas žurnalistas Jamalas Khashoggi? Tai didelis vertybinis klausimas Vakarų pasauliui ir demokratijai.
Venesuela irgi galėtų reikšmingai padidinti naftos išgavimą ir eksportą. Ji dabar, matyt, kad dalyvauja kontrabandinėje prekyboje, nes jai taikomos sankcijos. Tačiau kaip vertinti dabartinio prezidento Nicolo Maduro statusą? Ar pripažinsime netikrus rinkimus ir pirksime naftą iš Venesuelos, tokiu būdu remdami Maduro režimą? – Klausimus kelia R. Švedas. – Kita šalis kandidatė yra Iranas, tačiau čia yra įtampa dėl Irano branduolinės programos. Manau, Vakarų pasaulis, bandydamas nubausti Putino režimą, neturėtų remti diktatūrų kitose šalyse.“
Europos Sąjunga atsibudo per vėlai
Kalbėdami apie rusiškų gamtinių dujų atsisakymą „Delfi“ kalbinti ekspertai pabrėžia, kad jei tokį žingsnį būtų norima žengti greitai, tai turėtų savo kainą – dujas tektų taupyti.
„Pagal vertinimus, Europa turėtų ne tik visus terminalus apkrauti pilnu pajėgumu ir į juos importuoti dujas iš kitų šalių, bet turėtume ir gerokai sumažinti dujų vartojimą. O sumažinti tiek, kad būtų galima visai atsisakyti rusiškų dujų, yra sudėtinga“, – tvirtina LAIEK prezidentas M. Nagevičius.
Europos Sąjunga labai ilgą laiką rimtai nevertino geopolitinės rizikos ir fakto, kad iš Rusijos vykdomas itin didelio masto iškastinio kuro importas, sako energetikos ekspertas: „Dabar staiga atsibudo. Kai tiek laiko ėjai vienu keliu, labai sunku yra staigiai jį pakeisti“.
Pašnekovas akcentuoja, kad perėjimas prie tvaresnių atsinaujinančių energijos šaltinių, į kuriuos yra orientuota Europa, užims per daug laiko. Laikas, kaip žinia, kainuoja.
„Natūralu, kad investicijos į atsinaujinančią energetiką smarkiai padidės, efektyvumas irgi, bet tokia pertvarka užima mažiausiai porą metų. Bet kuriuo atveju, matyt, kitą žiemą vėl turėsime problemų su dujų vartojimu. Nelabai galėsime išsiversti be rusiškų dujų. Arba reikės atsisakyti, pavyzdžiui, trąšų gamybos iš dujų, mažinti veiklą gamyklų, kurios vartoja labai daug gamtinių dujų. Tačiau dalies pramonės stabdymas – skausminga priemonė. Ekonomikai tai būtų didelis nuostolis“, – svarsto M. Nagevičius.
Lietuvoje situacija paprasta, nes turime terminalą, tačiau, pavyzdžiui, Vokietijoje viskas kur kas sudėtingiau, sako ekspertas.
„Vokietija neturi terminalų ir jiems vienintelis variantas yra smarkiai mažinti dujų vartojimą. Daugiausia dujų jie naudoja šildymui, tad jiems praktiškai reikia skirti milžiniškas lėšas dujinių katilų keitimui, – teigia pašnekovas. – Daug kas šneka apie Vokietijos elektros energetikos sistemą, bet ten santykinai yra labai nedidelė dujų dalis. Daugiausia suvartojama pastatų šildymui. Nelabai įsivaizduoju, kaip būtų galima staigiai sumažinti dujų vartojimą šildymui. Kol žmonės suinvestuos į naujus katilus, užtruks laiko. Tačiau tai yra pagrindinė kryptis, kur mažinti dujų vartojimą.“
Trumpojo laikotarpio prognozės nedžiugina, tačiau ilguoju laikotarpiu reikėtų sutvarkyti šildymą ir pramonėje, kur tik įmanoma, dujas keisti elektra, sako M. Nagevičius: „Taip pat reikėtų skatinti biometano gamybą. Visa tai jau yra daroma, tik tai reikia daryti trigubai greičiau.“
Savo ruožtu R. Švedas mąsto, kad sprendžiant dujų klausimą reikia ieškoti alternatyvių tiekimo šaltinių, statyti SGD terminalus. Šiuo atžvilgiu Lietuva galėtų būti geras pavyzdys Vokietijai, tvirtina ekspertas.
R. Švedo teigimu, vienos iš pirmųjų kandidačių SGD paieškose – dujų eksportą didinančios JAV. Taip pat ekspertas pastebi, kad Vokietija kalba su Kataru, tačiau pastarajai valstybei dėl ant ribos atsidūrusių pajėgumų trūksta papildomų investicijų. Be to, Kataras Europos Sąjungai kelia ginčytinas sąlygas.
„Kita šalis – Australija, kuri irgi yra viena didžiausių pasaulyje SGD eksportuotojų. Tai tikrai būtų gera alternatyva. Kita kryptis – Alžyras ir aplinkinės Šiaurės Afrikos šalys, – vardija R. Švedas, – bet ten esantys suskystintųjų dujų eksporto pajėgumai jau yra maksimalūs, dėl to reikėtų investuoti į pajėgumų stiprinimą. Dar viena kryptis – Viduržemio jūra, Izarelis, ne per seniausiai pranešęs apie naujus labai didelius išteklius. Bet vėlgi, tai yra tik ištekliai, investicijos dar nepadarytos.“
