Filme domimasi trimis kampanijomis, siekiančiomis įtraukti naujus jaustukų simbolius į tradiciškai nusistovėjusį Unikodo standartą („The Unicode Standard“): moterį, dėvinčią hidžabą, matę, populiarų Argentinos gėrimą, ir apatines kelnaites su kraujo lašeliu, simbolizuojantį menstruacijas.
Argumentai, kodėl reikia įtraukti kokį konkretų jaustuką, paprastai skamba taip: tarp galiojančių simbolių nėra tokių, kurie vaizduotų vienokią ar kitokią grupę ar veiklą, todėl siekiant atsižvelgti, tarkim, į Norvegijos svogūnų augintojus ar spalvų neskiriančių stomatologų poreikius, taisyklių aprašą būtina išplėsti. Tokia logika remiasi Sapiro-Whorfo hipoteze, esą kalba veikia žmogaus pasaulėžiūrą. Įtraukiant daugiau jaustukų, technologijų bendrovės suteikia galimybę išsisakyti marginalizuotoms grupėms.
Kontrargumentas – paprastas: aistros gali greit įkaisti ir nužengti per toli. Dauguma jaustukų nuo pat jų atsiradimo pradžios yra metonimiški – simboliai, kurie galėtų tikti ištisoms kategorijoms. Kai žmonės sako „Kasdieninės duonos duok mums šiandien“, jie nekalba apie grynai angliavandeniais grįstą maistą. Be dvasinio maisto, duona čia simbolizuoja apskritai maistą, kad ir koks jis būtų – tunas, bulvių košė ar žąsų kepenėlių paštetas. Vieno „duonos“ simbolio pakanka išreikšti bet kokį maistą. Žinutę rašančiam žmogui nebūtina naršyti po jūrą jaustukų, kad surastų šokoladu apibarstytą braškę. Siekdami specifiškumo, jūs faktiškai netenkate daugiau, nei tuo atveju, jei į vienokį ar kitokį daiktą pažvelgtumėte paprasčiau. Yra toks teisinis principas – expressio unius est exclusio alterius – kas maždaug reikštų: vieno dalyko aiškus pabrėžimas pašalina kito alternatyvas. Remiantis šiuo principu atrodytų, jog kadangi šokoladu apibarstytos braškės ir bulvių košės simbolis egzistuoja, duona nebegali simbolizuoti viso maisto. Todėl tuno ir žąsų kepenėlių pašteto simbolių nebuvimas reiškia, jog jie yra visiškai pašalinti.
Kaip ir daugeliu atvejų, čia didžiausią susidomėjimą kelia ne pats atsakymas, o tas, kuris nulemia atsakymą. Naujus jaustukus šiuo metu tvirtina ne pelno organizacija „Unicode Consortium“. Ši grupė leidžia Unikodo standartą, kuris užtikrina, kad viso pasaulio kompiuteriai teisingai suprastų atitinkamą užrašytą kodą. Nors įvairios bendrovės gali savo šypsenėlę pavaizduoti skirtingai – palyginkite „Apple“ ir„Google“ šypsenėles – „Unicode“ leidžia pateikti tam tikrus kodų elementus kaip atitinkamas grafines pateiktis, suprantamas visiems.
„Unicode“ jaustukų pakomitetis „Emoji Subcommittee“ primena savotišką „Académie française“, šimtmečių senumo tarybą Prancūzijoje, kuriai pagal įstatymą tenka paskutinis žodis priimant sprendimus dėl prancūzų kalbos. „Académie“ nariai vadinami „nemirtingaisiais“, o šiame dokumentiniame filme pakomitetis „Emoji Subcommittee“ vaizduojamas kaip ekscentriškesnis Silicio slėnio analogas. Tačiau šios standartus nustatančios organizacijos, egzistuojančios kitose šalyse, nuolat įsivelia į visokias kebeknes. „Académie“ nenori, kad prancūzai ir toliau vartotų anglų kalbai etimologiškai giminingą žodį „email“, primygtinai siūlydami savo „courriel“. (Mano bičiuliai prancūzai sako, jog šio nurodymo niekas nepaiso.)
Žmonės rinksis kalbą ir emotikonus tokius, kokių jie nori, neatsižvelgdami į konservatyvius technokratų nurodymus. Jeigu kam nors nepatiks koks nors manieringas technokratiškas žodis, jie jo ir nevartos.
Žmonių kalba atsiranda spontaniškai, veikiama ne žmonių išmonės, o jų veiksmų. Tad kokias išvadas iš to galime daryti? Pirmiausia, atrodo akivaizdu, kad „Unicode“ reiktų visiškai atsisakyti tokios griežtas linijas nustatančios veiklos. Jie turėtų nuspręsti, kad skaičius „7“ ar raidė ‚Q“ yra užšifruoti. Ir neturėtų spręsti tokių dalykų, tarkim, kiek odos atspalvių yra – penki ar penkiolika. Dokumentiniame filme taip pat atsiskleidžia ir asmeninės pakomitečio narių keistybės ir ypatumai, kai, pavyzdžiui, paskelbiama, kad daugiau nėra daržovių emotikonų, nes paaiškėja, kad pakomitečio nariai nemėgsta daržovių. Ne žmonės turi diktuoti skaitmeninio pasaulio išraiškos priemones.
„Unicode“, regis, tai pripažįsta. Kai kurie nariai mano, kad tokie dirbtiniai sprendimai painūs ir praryja daug pakomitečio laiko. Užuot palikus jaustukų klausimą spręsti „Unicode“, galima rinktis daug paprastesnį techninį sprendimą: programėlėse jaustukai turėtų būti traktuojami veikiau kaip paveiksliukai nei tekstas, į „Unicode“ jaustukų sąrašą įtraukiant tik visuotinai pripažintus simbolius.
Tai vadinamoji „barbelo“ strategija. Viename gale – programėlės, tokios kaip „Bitmoji“, kuri leidžia vartotojams kurti personalizuotus jaustukus arba parsisiųsti jų – pačių įvairiausių, – ir naudoti tiek savo „iPhone“ telefonuose, tiek „Android“ įrenginiuose. Kitame spektro gale – jaustukai, kurie iš esmės nekelia jokių ginčų ar prieštaravimų, tokie kaip šypsenėlės ir širdelės. „Unicode“ pareiga būtų nustatyti emotikonus, kurių jokia grupė negalėtų pagrįstai atmesti. „Unicode“ turėtų apibrėžti, tokį susitarimą, o pradėti šį procesą geriausia būtų nuo bandymų atrinkti tuos jausmaženklius, kurie naudojami mažiausiai.
Unikali išraiška visada kirsis su standartizavimu. Standartai varžo ekspresiją, nors nežabojamas unikalumas greitai tampa sunkiai valdomu. Be ši strategija palieka galimybę „Unicode“ ir žmonėms daryti tai, ką ir vieni, ir kiti moka geriausiai. Taip būtų pasiekta :) pusiausvyra.
