Lietuvė Charkive aplankė neįtikėtiną šeimą: Marija augina 10 vaikų ir visi jie su įvairiomis negaliomis

Suprasti tai, ką mačiau, ką patyriau šioje šeimoje, man prireikė labai daug laiko. Tačiau tai, ką ryškiausiai atsimenu iš kelionės į šią šeimą, – Charkivo priemiesčio namų tvoros. Jos kitokios nei pas mus. Aukštos, betoninės, dengiančios viską nuo pašalinio akies. Su taksistu vinguriavom tarp tų tvorų lyg labirintu sapne, iš kurio nežinai, kaip ištrūkti – atrodė jog niekuomet neatvažiuosim, nes tos tvoros tiesiog niekada nesibaigs. Sunkus, slegiantis vaizdas ir kažkokia keista, nepaaiškinama baimė viduje. Šalyje karas, aš važinėju kažkur, tarp beveidžių tvorų raizginių, remiančių dangų, aplink – nė gyvos dvasios. O tada patekau į visiškai man nepažįstamą pasaulį – Marijos ir jos šeimos, jos vaikų klegantį, spalvingą pasaulį.

Didžiulis stalas buvo nukrautas įvairiais skanėstais, šeima gėrė arbatą, į svečius buvo atvykę draugai. „Vis tik pietums neatvažiavote, o mes laukėme jūsų“,– švelniai papriekaištavo Marija ir nusijuokė pasiūlydama kavos, kurią atneš jos vyras Jurijus. „Taisykitės, kur randate vietos“, – kažkas pakvietė atsisėsti ir, jei atvirai, man prireikė minutės kitos susiorientuoti, kas vyksta aplink. Ir tas vyksmas puikiai organizuotas bei neįprastas tik pašaliniam įsibrovėliui, kaip man – tarsi perpetum mobile, kur viskas juda, sukasi, tačiau pagal puikiai suderintą schemą.

Vaikai – mano frontas, mano tarnystė

Šiandien jų šeimoje – dešimt vaikų. Dešimt. Trys vaikai šeimoje jau buvo iki plataus masto karo, septyni atėjo karo metu. Visi vaikai – su negalia. Sunkesne, lengvesne, bet su negalia. Devyni vaikai – įvaikinti, vienas – jų biologinis.