Nepaisant to, paskelbus Nepriklausomybės deklaraciją reikėjo rūpintis nuosekliu jos įgyvendinimu. Lietuvos Taryba ėmė svarstyti atgimstančios valstybės valdymo formą ir teritorines ribas, reikėjo atsakyti ir į iki galo neišspręstą tautinių spalvų klausimą. Tautinės vėliavos projektas buvo patvirtintas būtent 1918 m. balandžio 25 d. Kaip laisvos Lietuvos ženklas, pirmą kartą Lietuvos trispalvė Gedimino kalno bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 d., todėl ši diena ir laikoma vėliavos diena. Kaip, kodėl ir kada susiformavo mums brangus simbolis?
„Lietuvos Aide“ nuolat pasirodydavo straipsnių apie tautinę vėliavą, dažniausiai – rašytų Tado Daugirdo, vieno iš tautinės vėliavos projekto autorių, archeologo, dailininko ir kultūros veikėjo. Pasak jo, iki 1789 m. prasidėjusios Didžiosios Prancūzijos revoliucijos tautinių spalvų nesutinkame, nes iki tol visos vėliavos ir ženklai buvę ne tautiniai, o valstybiniai. Tik vėliau pradėjo kilti vėliavos su įvairių spalvų juostų deriniais.
Išties, pirmųjų tautinių vėliavų atsiradimas tiesiogiai siejasi su XVIII a. tautų pabudimu, kai vėliava ėmė atlikti funkcijas ne tik karo lauke, bet ir tapo tautos simboliu. Šiame amžiuje patvirtintos Prancūzijos bei JAV vėliavos, atsiranda bandymų nustatyti ir Lietuvos tautines spalvas. Istoriko Edmundo Rimšos knygoje „Lietuvos heraldika“ minima, kad Tado Kosciuškos sukilimo Lietuvoje Aukščiausioji Taryba 1794 m. gegužės 18 d. nutarė sukurti mėlynos ir žalios spalvų derinio tautinę kokardą (mėlyna spalva simbolizavo pastovumą, žalia – viltį). Tokius ženklelius, prisegtus prie uniforminių kepurių, dėvėjo apie 3000 Lietuvos laisvę išsaugoti bandžiusių sukilėlių.
Abiejų Tautų Respublikai žlugus, diskusija dėl Lietuvos ir Lenkijos tautinių spalvų atgijo įsiplieskus 1830–1831 metų sukilimui. Nutarta, kad tautinė kokarda turi būti sudaryta iš baltos ir raudonos – Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbų – spalvų. Tačiau tai nebuvo galutinis Abiejų Tautų Respubliką atkurti svajojusių valstybininkų pasirinktas reprezentacinių spalvų variantas. Populiarėjančių demokratinių pažiūrų paveiktas istorikas Joachimas Lelewelis baltą ir raudoną spalvas laikė būdingomis aristokratijai ir monarchijai, tad pradėta naudoti ir tuo metu lietuviška laikyta mėlyna spalva. Būtent balta, raudona ir mėlyna, naudotos 1863 m. sukilime, anuomet buvo laikomos Lietuvos tautinėmis spalvomis.
Carinės Rusijos okupacijos metais patriotinis aktyvumas, kartu ir atviras tautinių spalvų demonstravimas, buvo griežtai draudžiamas, tačiau už carinės imperijos ribų gyvenę tautiečiai galėjo jaustis laisvesni. Jų naudotos tautinės spalvos vėl kiek kitos. Dažniausiai sutinkama Mažosios Lietuvos vėliava, žinoma nuo XVII a. pab.: žalia-balta-raudona. Ar šios spalvos galėjo pretenduoti tapti nacionalinėmis?
T. Daugirdas „Lietuvos Aide“ komentavo šį derinį ir atstovavo tiems, kurie manė, jog žalios-baltos-raudonos spalvų vėliava yra nepriimtina, „nes tokia jau vartojama rytinės Prūsijos ir Lietuvon patekus per Tilžę ir Karaliaučių. Be to, daugelis lietuvių nelabai sutiko su ta kombinacija, jiems labiau priimtina raudona su žalia apačioje, bet, vėlgi, šios dvi spalvos sudaro ganėtinai niūrų, liūdną įspūdį.“ Baltos spalvos atsisakymą stiprino ir argumentas, kad būtent raudona ir žalia yra dvi vyraujančios spalvos tautiniuose audiniuose.
Lietuviškos tautinės vėliavos koncepcija vis keitėsi. 1905 m. lietuvių suvažiavime Vilniuje J. Basanavičius nacionalinę vėliavą įsivaizdavo prisimindamas LDK laikus, todėl siūlė raudonos spalvos ir balto raitelio derinį. Kitiems suvažiavimo dalyviams raudona spalva asocijavosi su revoliucinėmis nuotaikomis, tad idėjai nepritarta.
Ir pagaliau 1917 m., jau atsiradus Lietuvos valstybingumo atkūrimo perspektyvoms, tautinės vėliavos klausimą ėmė svarstyti speciali Lietuvos Tarybos komisija, kurią sudarė Jonas Basanavičius, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius ir minėtasis T. Daugirdas.
Vėl atgimė idėja remtis tautinėmis spalvomis, dažniausiai aptinkamomis lietuvių audiniuose – raudona ir žalia. Net ir J. Basanavičius nebesiūlė raudonos vėliavos su Vyčiu. Galbūt tam įtaką darė artima bičiulystė su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Dailininko paveikslas „Himnas“ savo pavadinimu simboliškai primena Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, kurtą dar anksčiau – 1898 m., savyje užkodavusią laisvos tautos siekį, o kartu – ir vėliavos klausimą. Šioje pastelėje išryškėjančios žalia ir raudona spalvos, tikėtina, J. Basanavičiui galėjo būti įkvėpimas siūlant svarstyti tautines spalvas.
Lietuvių konferencijos rengėjai, ypač T. Daugirdas rūpinosi, kad Vilniaus miesto teatro salė (dabartinis Rusų dramos teatro pastatas) būtų išpuošta Lietuvos istoriniais herbais, girliandomis ir raudonai žaliomis vėliavėlėmis, o visi 224 konferencijos delegatai segėjo tokių pačių spalvų derinio kaspinėlius švarkų atlapuose. Jei atgimstančios Lietuvos kūrėjų galvose dominavo žalia ir raudona spalvos, kada ir kodėl atsiranda geltona? Būtent T. Daugirdas, suprasdamas heraldinius principus, pasiūlė vėliavos projektą papildyti dar viena – geltona spalva, simbolizuojančia aušrą, įterpiant ją tarp raudonos ir žalios juostų.
Be to, jo teigimu, geltona spalva taip pat randama tautiniuose audiniuose, ji kuria akims mielesnį, smagesnį įspūdį. Galų gale, 1918 m. balandžio 19 d. Lietuvos Taryba, svarsčiusi J. Basanavičiaus siūlytas tautines spalvas, pridėjo T. Daugirdo siūlytą geltoną spalvą, pakeitė spalvų išdėstymą ir priėmė galutinį nutarimą. Dar po 6 dienų – balandžio 25 d. – oficialiai patvirtinta Lietuvos tautinė vėliava, kurią sudaro geltona, žalia ir raudona spalvos. Ji, nors ir būta įvairių svarstymų, nepakito iki šiol.
