Draudimo bendrovės „Gjensidige“ užsakymu „NielsenIQ“ atlikta reprezentatyvi Baltijos šalių gyventojų apklausa parodė, kad kitų gerovei retkarčiais aukoja 67 proc. Estijos, 65 proc. Latvijos ir 63 proc. asmeniškai prie visuomenės gerovės prisidedančių Lietuvos gyventojų. Po penktadalį kiekvienos Baltijos šalies žmonių periodiškai kitiems skiria asmenines lėšas bei daiktus, dalinasi būstu, duoda kraujo, savanoriauja.
„Vis daugiau žmonių ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse įvairia parama prisideda prie socialinių tikslų ir visuomenės gerovės. Statistika rodo, kad du trečdaliai kiekvienos šalies visuomenės narių pasirūpina kitų žmonių poreikiais ir aukoja tada, kai labiausiai reikia“, – sako draudimo bendrovės „Gjensidige“ komunikacijos vadovė Baltijos šalims Jovita Aukštuolytė – Minderienė.
Ji atkreipia dėmesį, kad Estijos visuomenė pirmauja bendromis aukojimo apimtimis, tačiau lietuviai iš kitų Baltijos šalių išsiskiria piniginės paramos populiarumu ir aktyvumu įsitraukiant į paramos rinkimo renginius bei akcijas. Per jas kitų gerovei aukoja 16 proc. Lietuvos, 14 proc. Estijos ir 13 proc. Latvijos gyventojų. Tyrimas parodė, kad per renginius aktyviausiai aukoja Klaipėdos ir Utenos apskritys. Dar viena įdomi detalė – dažniau aukoja tie žmonės, kurie gyvena vieni.
„Ši statistika neabejotinai atliepia ir lėšų rinkimo kampanijas Ukrainai bei kitiems kilniems tikslams. Mūsų visuomenės indėlis į geresnę ateitį yra labai reikšmingas. Šiuo metų laiku prašymą aukoti girdime dažniausiai, tačiau gerus darbus svarbu daryti ne tik prieš Kalėdas, bet užmegztus paramos santykius periodiškai puoselėti ištisus metus“, – sako J. Aukštuolytė – Minderienė.
„Sidabrinės linijos“ įkūrėjas ir vadovas Marius Čiuželis pastebi, kad sąmoningai reguliariu aukojimu prie visuomenės socialinių problemų sprendimo prisideda tik penktadalis Baltijos šalių piliečių, o didžioji dalis žmonių vis dar pasiduoda emocijoms. „Ši tendencija parodo, kad vis dar yra daug erdvės visuomenės sąmoningumo augimui“, – kalba M. Čiuželis.
Pokalbių linijos statistika rodo, kad Lietuvos vyrai gerokai rečiau nei moterys skiria lėšų vyresnio amžiaus žmonių emocinės gerovės stiprinimui, tačiau jų vidutinė aukojama suma šiemet beveik 8 kartus viršijo moterų skiriamą vidutinę paramos sumą.
Aukoti skatina ir jausmai, ir protas
„Sidabrinės linijos“ įkūrėjo ir vadovo nuomone, visuomenę aukoti skatina kelios skirtingos priežastys: „Pirmiausia, tokį sprendimą lemia emocijos, kurios dažniausiai būna susijusios su socialinių tinklų įtaka, geopolitikos ar gamtos stichijų įtakotais baimės ir gailesčio jausmais. Žmonės nori padėti ir prisidėti prie kitų gerovės, tačiau šiai visuomenės daliai reikia parodyti, paskatinti ir nukreipti ją tinkama kryptimi“.
Kita priežastis, kuri, pasak M. Čiuželio, skatina aukoti kitiems yra sąmoningas žmonių pasirinkimas ir apsisprendimas padėti jautrių socialinių problemų kontekste.
„Dažnai ištiesti pagalbos ranką žmones paskatina asmeninės patirtys ar išgyvenimai. Džiaugiamės matydami, kad sąmoningai aukoti besirenkančių fizinių asmenų ir įmonių skaičius Lietuvoje didėja. Tarp rėmėjų matome fizinius asmenis ir verslus, kurie suvokia mūsų sprendžiamą problemą ir nori prisidėti prie ilgalaikių struktūrinių visuomenės pokyčių bei poveikio kūrimo. Tokie žmonės pasirenka organizaciją, projektą, iniciatyvą, sritį ir remia ją reguliariai, nes supranta, kad tik taip galima sukurti tvarų ir tęstinį pokytį“, – pasakoja pašnekovas.
Būti vartotojišku – nebemadinga
„Sidabrinės linijos“ vadovo teigimu, žmonės yra jautrūs, empatiški, nesusitaikantys su tam tikromis aplinkybėmis, todėl jiems svarbu padėti kitiems.
„Svarbu atkreipti dėmesį, kad keičiasi visuomenės narių suvokimas apie jų socialines pareigas. Būti vartotojišku, tiesiog turtingu jau nebėra populiaru. Nors materialinis gerbūvis išlieka labai svarbus, bet vis dažniau sėkmę pradedame vertinti ne pagal sukauptą turtą, o labdarai ir paramai skirtas lėšas. Kiekviena nauja visuomenės karta, jos požiūris ir nuostatos keičiasi į gerąją pusę. Tai apima ne tik finansinę paramą, bet ir socialinį darbą bei savanorystę. Mūsų visuomenė nuo individualizmo pereina prie bendruomeniškumo, kai tampa vis populiariau viešai ar ne viešai ką nors naudingo padaryti ne sau, o kitiems“, – pabrėžia M.Čiuželis.
„Praktikoje yra buvę itin trumpų pokalbių su rėmėjais, kai išgirsdavome vienintelį sakinį: „Mes suprantame, ką jūs darote, kur pasirašyti?“. Aukojantys žmonės jau aiškiai suvokia, kokią sisteminę problemą sprendžia, ir tik renkasi įrankį savo filantropijos tikslų įgyvendinimui“, – sako M. Čiuželis.
Atskaitomybė aukotojui – privaloma
Kalbėdamas apie Lietuvos žmonių aukojimo įpročius, jis teigia pastebintis, kad mūsų visuomenė eina teisinga kryptimi, nors priešakyje – dar ilgas kelias.
„Norėtųsi, kad žmonės aukotų ne „vardams“, o socialinėms misijoms. Vardai suteikia patikimumo, tačiau būtent rėmėjai yra ta visuomenės dalis, kuri formuoja požiūrį ir atskaitomybę. Jeigu to nebus reikalaujama, retas paramos gavėjas tam skirs padidintą dėmesį dėl resursų stokos. Kalbu apie atskaitomybę, auditus, net elementarią komunikaciją – kas, kada, kiek, už kiek padaryta“, – pasakoja „Sidabrinės linijos“ vadovas.
Jo teigimu, aukojimas žmonių gyvenime įgauna periodiškumą, kai aukotojai suvokia, ką jų parama „perka“.
„Dažnai sakome, kad bendrauti, kaip ir kvėpuoti ar valgyti, būtina kasdien, tad ir įvairioms socialinio poveikio organizacijoms periodinė parama yra reikalinga nuolatos. Tokia pati situacija ir su savanoryste: tai yra sąmoningas įsipareigojimas, nes prisijaukinti pašnekovams vienas kitą reikia laiko, o antrąkart neatsiliepus į telefono skambutį, nes baigėsi savanorystės įkvėpimas, galima padaryti daugiau ilgalaikės žalos. Tad kai rėmėjai atsako sau į klausimą, kodėl jie nori remti vieną ar kitą organizaciją, kodėl patinka jos veikla ir kuriamas poveikis, tuomet aukojimas tampa periodiškas“, – sako M. Čiuželis.
„Sidabrinės linijos“ duomenimis, šiais metais Lietuvos vyrų paaukota vidutinė suma sudaro 200 eurų, moterų – 26 eurus, o įmonių – 1 tūkst. eurų.
Reprezentatyvi „NielsenIQ“ Lietuvos, Latvijos ir Estijos 16-64 metų žmonių apklausa buvo atlikta šių metų balandį, apklausiant po 1600 kiekvienos Baltijos šalies respondentų. Tyrimo paklaida – 2,45 proc.
