Kuo vos dvejus metus reklamoje nardantys 18–19 metų jaunuoliai yra pranašesni už dešimtmečius šioje srityje praleidusius vilkus? Kodėl jie nedirba su į lietuviškas rinkas orientuotais prekės ženklais? Kodėl juos ne itin vilioja studijos universitete? Apie visa tai ir netipines jaunuolio darbo valandas bei kitus jo agentūros principus – išsamiame interviu su Kristijonu Šidlausku, „Kandy Agency“ įkūrėju.

Prieš metus viename interviu pasakojote, kad kartu su Titu Jurkoniu, būdami vos vienuoliktoje klasėje, įkūrėte reklamos agentūrą. Kaip sugalvojote to imtis? Ar anksčiau jums teko dirbti kokius nors su reklama susijusius darbus?

Viskas prasidėjo nuo 2011-ųjų, kai man buvo dešimt metų. Tada pradėjau kurti vaizdo įrašus: iš pradžių į juos talpinau muziką su nuotraukomis, o kokioje septintoje klasėje jau gavau pirmąjį klientą. Dirbau su Vilniaus Gedimino Rotary klubo organizuojama socialinė akcija „Stebuklinga kava“, jaunimo iniciatyva „Žinau, ką renku“, įvairiausiais kitais projektais.

Dešimtoje klasėje dviems savaitėms susirgau. Tuo metu vis dar turėjau savo klientų, bet pastovumo nebuvo. Per tas dvi savaites, prisimenu, atsibusdavau ryte ir iki kol eidavau miegoti visą laiką žiūrėdavau įvairias laidas. Po tų keturiolikos dienų atėjo suvokimas, kad per dvi savaites visai nepatobulėjau. Mąsčiau, ką aš darau su savo gyvenimu. Jau ir tada turėjau didelių ambicijų, bet per visą tą laiką taip ir nieko nenudirbau.

Iš to atsirado spyris sau, kad reikia mokytis, kurti, kažką daryti, nebijoti. Tad pradėjau skaityti knygas. Atsisiunčiau visokių audio knygų, pradėjau planuoti savo laiką.

Vėliau sekė gruodis, Naujųjų metų vakarėlis pas Titą. Aš tuo metu turėjau idėją – sukurti lietuvišką socialinių tinklų srauto platformą, tokią kaip amerikietiškas „BuzzFeed“. Titas sutiko prisidėti prie idėjos įgyvendinimo, sakė „jo, fainai, galim daryti“. Taip ir pradėjome kartu kurti socialinių tinklų turinį, o tai bedarydami supratome, kad reikia kažkaip ir išgyventi. Pradėjome ieškoti klientų, kuriems galėtume teikti socialinių tinklų administravimo paslaugas.

Prisimenu, dešimtos klasės viduryje eidavau į pirmuosius susitikimus, darydavome „šaltus skambučius“, kurių metu siūlydavome įmonėms administruoti jų turinį. Paslaugų kaina, dabartinėmis akimis žiūrint, tuo metu buvo juokinga: mėnesinis administravimas – 50 Eur, bet vis tiek būdavo sakančių, kad šią paslaugą gauna pigiau. Taigi startas buvo visiškai aštrus, o tai labai užgrūdino. Daug mokiausi, daug skaičiau įvairių knygų.

Titas Jurkonis ir Kristijonas Šidlauskas „Žinių radijo“ laidoje

Bekurdami tą turinį, vasarą iš dešimtos į vienuoliktą klasę pagalvojome, kad reikėtų labiau susifokusuoti į reklamą – taip agentūros idėja ir gimė. Prisimenu, važinėjau dviračiu ir galvojau: „kodėl mes nekuriame reklamos agentūros? Galėtume daryti tą patį turinį, tik kurti vertę prekės ženklams“.

Tada pradėjome kurti tinklalaides, kurios buvo visai gerai pasisekusios. Į jas kvietėme specialistus, įvairių verslų savininkus tam, kad patys įgautume patirties, žinių ir reklamos agentūrai.

Praeitų metų balandį jau turėjome stabilią komandą. Mes dirbome laisvai samdomų darbuotojų principu, atlyginimų dydis priklausydavo nuo projektų. Tačiau tuo metu dar nesupratome verslo susitarimo svarbos, komandos auginimo ir verslo pastovumo, buvome pasimetę tarp skirtingų klientų nišų.

2019-ųjų vasarą prijungėme žmogų, kuris turėjo pagelbėti su mūsų verslo plėtra. Viskas buvo labai gerai, sužinojau daugiau apie verslą ir kaip turi funkcionuoti akcininkai. Agentūrą mes su Titu visada valdėme dviese, nuo vasaros trise, tačiau aš labai norėjau pasibandyti, kaip sektųsi man vienam būti už viską atsakingam. Maniau, kad tada viskas turėtų vykti greičiau, pats priiminėčiau sprendimus, būčiau visiškai 100 proc. atsakingas.

Dvyliktos klasės pradžioje jau turėjau savo agentūrą ir porą klientų. Agentūros modelis tapo toks, kad mes gauname 5–10 proc. nuo kliento apyvartos, atskaičius reklamos išlaidas. Ir taip funkcionuojame iki šios dienos.

Iš to atsiskyrimo gavau labai daug gerų pamokų apie tai, kaip kurti verslo sistemas, kaip viską automatizuoti. O šių metų sausio mėnesį susijungiau su kitais dviem bendraakcininkais, kurie papildė mano minusus, tad dabar turime septynių žmonių komandą, dar du-trys dirba nuotoliniu būdu ir dar du naujus įdarbiname.

Kristijonas Šidlauskas

Ar Titas nesupyko, kad jūs pats vienas norėjote būti vadas ir atsiskirti?

Viskas tada buvo gerai, bet aš numačiau, kad ateityje gali kilti konfliktų, tad, užbėgant įvykiams už akių, labai atvirai pasikalbėjau su Titu. Dar ir dabar su juo pasikalbame – jis taip pat turi agentūrą, kurioje dirba su ta pačia niša, todėl pasidaliname įžvalgomis, patirtimi. Nėra jokių piktų jausmų.

O kaip išsiskirdami pasidalinote klientais?

Išsiskyrimo sąlygose mes tiesiog apsitarėme, kaip mes ką pasidaliname. Turėjau porą klientų, su kuriais norėjau dirbti, jie man tiesiog buvo arčiau širdies, aš su jais jau ilgą laiką bendradarbiavau. Buvo ir tokių, kurie labiau norėjo dirbti su Titu, todėl mes draugiškai pasidalinome klientais.

Kaip klientai reagavo į tokius kardinalius pokyčius? Ar iš jų pusės nekilo jokių klausimų, nepasitenkinimų?

Manau, viduje jiems gal ir kilo klausimų, bet kadangi su vienu klientu aš dirbau labai glaudžiai, tai jeigu visą laiką komunikuoji su tuo pačiu žmogumi, nedaug kas pasikeičia. Komandos nariai nėra įsipareigoję kažkokiai vienai grupei.

Grįžtant į jūsų karjeros pradžią, kaip reagavo pirmieji klientai į jūsų amžių? Ar juo nelabai domėjosi ir svarbiau už jūsų su Titu asmenybes jiems buvo darbai?

Būdavo tokių klientų, kurie domėdavosi. Kartais sakydavome, kad esame studentai. Tačiau dabar, nors esu dvyliktokas ir šią savaitę laikau brandos egzaminus, man yra dar tik 18 metų, dirbu su užsienio klientais – 80 proc. jų yra iš Amerikos ir iš Europos – tai jiems nekyla tokių klausimų. Gal dėl to, kad mes atrodom šiek tiek vyresni.

Aš manau, amžius nėra toks svarbus dalykas, nes mūsų darbai viską pasako už mus. Jei galime pateikti argumentuotus pavyzdžius, kad vieno prekės ženklo dienos apyvartą per vieną mėnesį padidinome 2,5 karto, tai aš manau, jog prekės ženklui labiau rūpi, kokiomis sąlygomis galime tai padaryti, o ne kiek mums metų.

Agentūros „Kandy Agency“ darbo užkulisiai

Kaip jums pavyko per 28 dienas pakelti vieno mados prekės ženklo dienos pajamas nuo 9 tūkst. JAV dolerių iki 25 tūkst.?

Mes padidinome mėnesines kliento pajamas nuo maždaug 200–300 tūkst. iki maždaug 600 tūkst. JAV dolerių. Vėliau pasiekėme ir apie 30–35 tūkst. JAV dolerių per dieną. O kaip tai padarėme? Yra labai daug sudedamųjų verslo dalių. Mes dirbame konkrečiai su el. komercija. Pagrindinė taisyklė yra ta, kad negali visko aprėpti vienas. Klientas, su kuriuo mes dirbome, pats leisdavo reklamas, pats pateikdavo projekto idėjų santraukas savo kūrybinei komandai. Tačiau jis pats nespėdavo tikslingai atlikti reklamos pirkimo feisbuke, todėl šią dalį pasiėmėme mes, taip pat pradėjome jų kūrybinei komandai pateikti idėjų santraukas, tekstus reklamoms bei kūrėme email marketingo kampanijas.

Mums buvo didžiulis pliusas, kad klientas turi savo kūrybinę komandą. Paaiškinsiu jums, kodėl. Feisbuko reklama veikia tokiu principu: iš pradžių pradedi kampaniją su kokiais dešimt vizualų ir su mažesniais biudžetais. Iš tų dešimt – vos du pasiteisina ir atneša pardavimus. Tada reikia didinti biudžetus ir stebėti, ar tai padarius tie vizualai veiks taip pat pelningai. Taigi tam, kad visa tai padarytum, tau reikia labai labai daug vizualų.

Kai pasiekėme apie 30–35 tūkst. JAV dolerių per dieną apyvartos, jei neklystu, vienu metu leidome kaip minimum 400 skirtingų reklamų. Tai parodo, kiek daug turi testuoti. Tam, kad tai padarytum, pirmiausia, reikia nemažai biudžeto, o antra – gerų pajėgumų ir sistemos. Mūsų agentūros pagrindinis tikslas yra padaryti taip, kad susisistemintų visas kūrybinis procesas, kad tos kūrybinės dalys – video, vizualai, tekstai – būtų ir kokybiški, galėtų parduoti, ir atitiktų visus psichologinius taškus, o tuo pačiu galėtume sukurti juos greitai ir labai daug.

Didžiajai daliai verslų tai yra labai sudėtinga, jiems nelengva rasti tokių specialistų, kurie teisingai kurtų feisbuko reklamas el. parduotuvėms, nes pats esu susidūręs su laisvai samdomais darbuotojais, kurie, tarkime, kuria video, tačiau juos gali pagaminti tik per tris savaites. Mūsų standartams tai nėra tinkama, nes mes norime per porą dienų pasidaryti kokius dešimt vaizdo įrašų. Kadangi gauname procentą nuo kliento apyvartos, tai ir žiūrime, kas jiems neša didžiausią vertę.

Kaip pavyko surasti klientus Europoje ir Amerikoje? Ar jie nuo sausio, kai pradėjote dirbti su dar dviem bendrasavininkais, ir atsirado?

Viskas vyko taip, kad mes su dabartiniais bendrasavininkais ryšius palaikėme jau nuo praėjusio rudens. Mano stiprybė yra ta visa kūrybinė dalis, kūrybinės komandos plėtojimas, tačiau skaičiai, reklamos pirkimas – mano silpnoji dalis. Jie vykdė pardavimus, ieškojo skirtingų klientų. Jei pritrūkdavo kūrybinės pusės, jie dažniausiai samdydavo mano agentūrą.

Galiausiai gruodžio mėnesį jie gavo pakankamai didelį klientą – tai buvo tas, kuris tada uždirbdavo po 9 tūkst. per dieną. Man pasiūlė pasidaryti case study (analizę) ir mes bedarydami pradėjome galvoti, kodėl esame skirtingos agentūros: jei viską sujungsime po vienu stogu, galėsime nuo pačios idėjos iki jos testavimo reklamų pirkimų platformoje atlikti, ir visa tai padaryti kuo efektyviau.

Tai ir buvo esminiai susijungimo faktoriai: jau turėjome porą klientų, buvome susidirbę ir papildėme vienas kito minusus.

Kaip atrodo darbas su Amerika, kai yra tokie didžiuliai laiko skirtumai?

Pas mus nėra tokio dalyko kaip darbo valandos, nes, pavyzdžiui, mano darbo valandos atrodo taip: atsikėlęs ryte iškart atsisėdu prie kompiuterio, dirbu iki 12 val., tada pavalgau, pasportuoju, nes yra biologinis laikas, kai po pietų sunkiau dirbasi. Aš nelabai suprantu, kodėl reikėtų save spausti tuo metu, kai tu biologiškai negali dirbti. Tada grįžtu į darbą kokią 17 val. ir dirbu iki 22 val. Plius minus taip atrodo mano darbo diena, nebent reikia susiorganizuoti skambučius, kad tiktų abiems pusėms.

Turime vieną klientę, kuri gyvena Balyje, todėl reikia organizuoti skambučius, mūsų laiku, rytais. Bet paprastai skambučių daug neturime, nes visus darbus aptariame „Slack“ platformoje. Visi klientai yra prijungti prie „Slack“, todėl jei turi kokį klausimą, būtent čia ir parašo. Skambučiai yra savaitinis dalykas.

Taip pat kadangi kliento indėlio per daug nereikia, jis dažniausiai mums duoda didelę laisvę, tad daugiausiai komunikuojame savo agentūros viduje.

Esate išties jauni ne vien savo amžiumi, bet ir agentūros gyvavimo metais, lyginant su kai kuriomis dešimtis metų veikiančiomis šalyje. Kaip manote, kokia jūsų pagrindinė stiprybė nurungtų senuosius reklamos vilkus?

Pas mus yra labai labai stipri reklamos pirkimo strateginė dalis bei išdirbtos kūrybinių dalių kūrimo vidinės sistemos. Mūsų komanda bendrai yra išleidusi reklamai minimum 1,2 mln. JAV dolerių per maždaug pusantrų, jei sudėtume ir tą laiką, kai funkcionavome atskirai. Kai dirbi su Amerikos rinka, automatiškai egzistuoja ir didesnės sumos. Lietuvos rinkoje gali dirbti penkerius metus, bet tokių skaičių nepasieksi vien dėl to, kad yra maža rinka. O jeigu ir pasieksi, tos žinios gali būti pasenusios. Tačiau Lietuvoje yra tikrai daug puikių ekspertų reklamos srityje, kurie yra pasiekę gerokai daugiau negu mes, todėl vieno atsakymo neturėčiau.

Daugiausiai kol kas per dieną esame valdę apie 15–20 tūkst. JAV dolerių, kai tuo tarpu Lietuvoje tai yra kai kurių prekės ženklų viso mėnesio reklamos biudžetas.

Jei norime išsitestuoti vizualus, tai vakare (Amerikoje – ryte) paleidžiame vizualus, o ryte jau žinome, kas veikia geriausiai. Lietuvoje tai sužinotum tik po savaitės ar mėnesio. Tad kai dirbi su didesnėmis rinkomis ir didesniu biudžetu, yra gerokai greitesnis reklamų mokymasis. Todėl šiuo metu su Lietuvos klientais ir nedirbame. Na, turime lietuviškų prekės ženklų, bet jie yra nutaikyti į užsienio rinkas.

Agentūros „Kandy Agency“ darbo užkulisiai

Jei Lietuvos įmonės, orientuotos į mūsų šalies rinką, norėtų jūsų paslaugų, ar sutiktumėte su jomis darbuotis? Ir jei taip, tai kokiomis sąlygomis?

Taip. Jei prekės ženklas uždirba iki 30 tūkst. per mėnesį, tai yra taikomas fiksuotas mokestis ir papildomai procentai nuo apyvartos. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į daug visokių verslo sudedamųjų: tarkime, kokios yra jo maržos, iš kur gauna savo produktus, ar turi savo prekės ženklą, ar atsigabena iš Kinijos, kokiu būdu siunčia klientams savo produktus. Pavyzdžiui, jei nori produktus iš Lietuvos į Ameriką siųsti paštu, tai šis procesas užtruks penkias savaites.

Taip pat keliant verslo apyvartas, daug ką gali sulaužyti, kaip, pavyzdžiui, dirbame su laikrodžių įmone, kuri dar balandį uždirbo 50 tūkst. JAV dolerių, o kitą mėnesį su mūsų pagalba – jau 150 tūkst. Pasiekus tokias apyvartas automatiškai ir jų tiekėjai Kinijoje užlūžo. Todėl turėjome ieškoti kūrybiškų sprendimų, kaip padaryti, kad pardavimai nestotų siuntimams šiek tiek vėluojant.

O kokią įtaką jūsų agentūros darbui padarė koronaviruso krizė?

Kai buvo paskelbtas karantinas, porai verslų jis padarė teigiamą įtaką, tačiau kitus porą paveikė neigiamai. Daugiau žmonių sėdėjo prie kompiuterių ir aktyviau naršė išmaniuosiuose, todėl atpigo feisbuko reklama. „Facebook“ reklama veikia aukciono principu: jei yra dešimt žmonių, tai kaina bus vienokia, o jei penkiolika – jau kitokia. Žmonės taip pat dažniau pirko internetu.

Vieni lietuviai, kurie irgi dirba el. komercijos srityje ir yra didelis mūsų įkvėpimas, su vienu prekės ženklu prieš karantiną uždirbo 2 mln. JAV dolerių apyvartos per mėnesį, o per karantiną pasiekė 6 mln. Jie patrigubino savo pajamas, nes pasiūlė kosmetiką, kurią paprastai gali įsigyti tik nuėjęs į fizinę parduotuvę, atsiųsti į namus. Tokioms nišoms – viskas puiku. Tačiau kai kurios įmonės susidūrė su sudėtingesniu scenarijumi. Tarptautiniai produktų siuntimai priklauso nuo komercinių skrydžių, kurių 70 ar 80 proc. buvo atšaukti.

Laikrodžių įmonės atveju užstrigo gamyba Kinijoje ir siuntimas iš ten. Nors ir pardavimai kyla, viskas atrodo puiku, bet personalo darbas ir tiekimo, siuntimo dalis gali užstrigti. Šiuo metu situacija jau po truputį gerėja, tačiau mažėja vartotojiškumas. Tam įtakos gali daryti tai, kad gražėja oras, žmonės mažiau laiko praleidžia prie kompiuterių, mobiliųjų įrenginių. Taip pat labai daug amerikiečių prarado savo darbus, todėl riboja išlaidas.

Kur vyksta jūsų agentūros darbas – ar turite kokią būstinę, ar visi nuotoliniu būdu iš bet kur dirbate?

Turime biurą Naujamiestyje, bet šiaip galime dirbti iš bet kur, nes visa informacija vis tiek yra mūsų kompiuteriuose. Neturime jokių svarbių įrenginių pačiame biure, ten yra patogi erdvė darbui. Bet šiandien, pavyzdžiui, dirbu iš namų, nes tiesiog taip norėjau.

Visi komandos nariai taip pat gali dirbti iš namų, nėra jokių apribojimų. Svarbiausia mums – rezultatai, tad jei jie yra geri, tai nelabai ir turėtų rūpėti, kaip kolegos juos pasiekia.

Kristijonas Šidlauskas

Kokie lūkesčiai ir tikslai ateičiai?

Mūsų tikslai yra labai paprastai apibrėžti: iš agentūros pelno norime išsifinansuoti savo el. komercijos projektus. Kadangi dabar nesame atsakingi už tą galutinę dalį, tai, gaudami po procentą iš kliento, norime padidinti jų apyvartas, gauti didesnius mokesčius iš klientų ir iš to pelno išsiminusuoti el. komercijos projektus, o tada diversifikuoti per skirtingas nišas. Tačiau kol kas dirbame tik su klientais, savo projektų nevykdome, nes tai pakenktų klientų rezultatams. Taip pat tam reikia nemažų investicijų bei atrasti gerą nišą/ rinką. Tokia dabar yra mūsų vizija.

O kaip su mokslais: ar yra tolimesnių planų kažką studijuoti, ar sulig mokyklos baigimu viskas ir pasibaigs?

Nežinau. Vakar parašiau valstybinį lietuvių brandos egzaminą, tai žiūrėsim. Dabar norėčiau padirbėti – ateityje gal ir sieksiu akademinio kelio. Vienas iš agentūros bendrasavininkų studijuoja universitete, o kitas pasirinko panašų kelią kaip ir aš. Visi mes esame panašaus amžiaus – 18–19 metų.

Universiteto nesirinkau, nes turiu labai aiškią viziją, kur noriu būti. El. komercija yra labai greitai besikeičianti sritis, tad skaitau apie tai knygas ir žiūriu susijusius kursus. Aš jau tiek esu jų prisiskaitęs ir prisižiūrėjęs, kad žinau, ką reikia daryti, reikia tik rasti tam laiko. Aišku, tai nereiškia, kad reikia nustoti skaityti knygas, bet atrodo, jog tas laikas ir tie pinigai, kuriuos išleisčiau universitete, gali būti panaudoti kitais tikslais, kurie galbūt paspartintų mano progresą.