Internetui šiais laikais dažnai verčiama kaltė už daugelį mūsų visuomenės problemų: susvetimėjimą, neapykantos plitimą, atskirties didėjimą ir daugybę kitų. „Google“ vadovas Baltijos šalims Vytautas Kubilius sako, kad, be abejo, šalutinis interneto poveikis tikrai yra, tačiau jį spręsti galima tiek technologiniais sprendimais, tiek, svarbiausia – edukacija. Priešingu atveju tiems, kurie nesinaudos internetu, pasaulis kasmet atrodys vis baisesnis.

– Lisabonoje vykusios konferencijos „Websummit“ metu žiniatinklio „World Wide Web“ išradėjas Tim Berners-Lee kalbėdamas apie interneto keliamas problemas pakvietė visus pasirašyti sutartį #fortheweb ir įsipareigoti dirbti dėl geresnio žmonijai interneto. „Google“ iš karto paskelbė palaikantys šią idėją ir ketinantys prie jos prisidėti. Kaip tai darysite?

– Tikrai prisidėsime ir netgi tai jau darome: prisidedame finansiškai, savo ištekliais, resursais, savanoriais, žmonėmis. Žinoma, kad Tim Berners-Lee mums yra didžiulis autoritetas, taip pat turime jo kolegų, dirbančių „Google“, tad tikrai prisidedame prie visų jo šūkių. Mes investuojame į daug sričių, tarp jų – į edukaciją. Be abejo, reikia spręsti technologinius, reguliavimo klausimus, bet labai daug lemia žmonių edukacija, jų supratimas, mokėjimas naudotis esančiomis galimybėmis. Manau, kad „Google“ didelė stiprybė yra žmogiškasis kapitalas, teisingi žmonės su daug gerų minčių, gerų intencijų, tad turbūt prisidėsime net ne tik finansais, bet ir bendru mąstymu.

– Kalbant apie tarptautinius šio susitarimo tikslus buvo dėliojami skirtingi akcentai: viena dalis buvo apie interneto prieinamumo didinimą, kainos mažinimą, o antroji – apie švaresnį internetą be neapykantos skatinimo, melagingų naujienų ir pan. Kas svarbiausia Baltijos šalims? Regis, dėl interneto prieinamumo ir kainos tikrai negalime skųstis.

– Iš dalies taip. Atrodo, yra daug rodiklių, kuriais spindime ir neveltui didžiuojamės. Kai kolegoms pasakoju, kad namuose turiu 500 mb greičio interneto prieigą be jokių apribojimų ir už tai moku 11 eurų, jiems tai atrodo absoliučiai neįtikėtina. Taip pat kalbant apie mūsų mobilių telefonų penetraciją tikrai matome milžiniškus skaičius. Kita vetus, mes esame šiek tiek sulėtėję, ir vis dar didžiuojamės tais dalykais, kuriais didžiavomės ir 2005 metais. Dabar tie pokyčiai darosi lėtesni, mažesni – mums reikia kito kokybinio šuolio.

Mes turime labai gerą infrastruktūrą, bet kyla klausimas, ar mes ja naudojamės? Jei pažiūrėtume į Europos Komisijos rengiamą skaitmeninės visuomenės ir ekonomikos ataskaitą, ten Lietuva atrodo puikiai pagal visus parametrus, išskyrus žmogiškąjį kapitalą. Šiuo rodikliu skaičiuojama, kiek žmonių procentais turi bent jau bazinius skaitmeninius įgūdžius. O čia mes atsiliekame gana smarkiai. Žmonių, kurie niekada gyvenime nesinaudojo internetu, per pastaruosius metus ar dvejus sumažėjo nuo 21 iki 19,5 procentų: mes vis dar turime penktadalį žmonių, kurie iš viso nėra prisilietę prie interneto.

Europos Sąjungoje (ES) bendrai 44 proc. gyventojų, 37 proc dirbančiųjų neturi bazinių skaitmeninių įgūdžių. Ta pati ES prognozuoja, kad per ateinančius 10-15 metų automatizavimas, technologijos sukurs 21 mln naujų darbo vietų: iš jų 90 proc. bus reikalingi bent kokie skaitmeniniai įgūdžiai.

Jau dabar keturios iš dešimties Europos įmonių susiduria su problemomis samdant žmones, nes tiesiog neranda darbuotojų. Akivaizdu, kad infrastruktūra yra, bet mums reikia dirbti su žmonėmis, reikia užtikrinti, kad jie naudojasi tais privalumais ir tomis technologijomis.

Dar vienas svarbus aspektas yra socialinė atskirtis. Mes tam turime „Digital Garage“ mokymus, kur yra sukurta platforma žmonėms, norintiems mokytis verslo internete subtilybių. Kurdami juos ypatingai galvojame apie mažesnius miestelius, regionus, apie žmones, kurie visai nesinaudoja internetu arba yra neįgudę juo naudotis. Aš manau, kad tokiems žmonėms kiekvieni metai darosi vis baisesni. Elektroninė mokesčių deklaracija pildoma internetu, didžioji dauguma bilietų lėktuvams, kinui perkama internetu, daugybė kitų dalykų. Kai tu matai, kad tokie dalykai lekia pro šalį kaip vis greitėjantis traukinys, tikrai darosi baisu bandyti į jį šokti. Tad, manau, kad su šituo dalyku mums tikrai reikia stipriau dirbti.

Taigi vienas dalykas yra tai, kad turime mažinti atskirtį, suteikdami žmonėms prieigą, o kitas, su kuo susijusią iniciatyvą pristatėme šią savaitę, kad norime investuoti į jaunimą, į būsimus technologijų kūrėjus. Mūsų specialus fondas „Google.org“ skyrė 250 tūkst. dolerių stipendiją, už kuriuos všį „Kūrybinių technologijų akademija“, organizuojanti „Bit&Byte“ technologijų užsiėmimus, mokys Lietuvos pradinių klasių mokytojus technologijų pagrindų.

Gal net nuskambės kiek piktai, bet reikia nepamiršti, kad visgi dabartinė vaikų ir jaunimo karta gimė interneto amžiuje, kai net visiškai kūdikiai naudojasi mobiliaisiais įrenginiais, o didžioji dalis mokytojų yra gimę Sovietų Sąjungoje. Tad ką norime padaryti šiuo „Google.org“ projektu, tai sumažinti mokytojų baimes, jų psichologinį diskomfortą, kada jie nesupranta, ką mokiniai daro, ką jie čia veikia su tais telefonais, apie ką jie kalba, kas jiems įdomu. Norime paskatinti juos suprasti, kas yra dirbtinis intelektas, kas yra mobiliosios programėlės, kuo skiriasi „Android“ nuo „iOS“, juos pačius skatinti jaunus žmones domėtis šitais dalykais ir iš esmės mūsų jaunąją kartą paversti pilnateisiais naujo pasaulio dalyviais, kūrėjais, o ne pasyviais stebėtojais ir naudotojais.

– Kalbant apie jaunąją kartą, gimusią su internetu, daug kalbama ir apie iš to kylančias socialines problemas, kad jie nesutelkia dėmesio, nebemoka gyvai bendrauti ir pan. Kiek čia iš tiesų yra interneto kaltė?

– Sunku pasakyti, tai labai filosofinė diskusija. Be abejo, visame pasaulyje vyksta didžiuliai pokyčiai: keičiasi, kaip mes gyvename, kaip naudojame dalykus, skaitome medijas, perkame, keliaujame – tų pokyčių yra be galo daug, kaip ir, be abejo, yra daug šalutinių efektų, nenorimų dalykų, su kuriais reikia dirbti. Bet tam yra ir daug priemonių: daug dirbame ir mes, ir kitos technologijų įmonės.

Bet vėlgi aš grįžtu prie edukacinės sistemos, pavyzdžiui, kaip tėvai moko elgtis vaikus. Perskaičiau DELFI straipsnį apie daugiavaikę šeimą ir man labai patiko tėvų mintis, kad jie niekada nedovanoja savo vaikams mobiliųjų įrenginių. Todėl, kad kai padovanoji, tai jau yra jų nuosavybė, o kai tu duodi jiems naudotis savo įrenginiu, yra visai kitoks prisirišimas. Tai yra vienas iš būdų – auklėjimas.

Kitas dalykas, yra daug technologinių sprendimų. Pavyzdžiui, „Google“ turime „Family Link“, kuria naudodamasis tu gali duoti savo vaikams interneto prieigą, bet lygiai taip pat ją gali atšaukti. Naujoje „Android“ versijoje tu gali stebėti savo interneto vartojimą: kiek kartų atsidarei kokius nors puslapius, kiek valandų ar minučių žiūrėjai, taip pat gali apriboti aplikacijų veikimą, gali uždėti, pavyzdžiui, kad „Youtube“ ar „Gmail“ norėčiau naudoti ne daugiau nei valandą per dieną, o ją išeikvojus tau programa tai dienai užsidarys. Taip pat yra „Youtube Kids“ programėlė, kurioje yra saugus turinys vaikams, taip pat yra galimybė uždėti laikmatį, kur „Youtube“ su tavimi atsisveikina, nes pavargo ir jam laikas miegoti. Tad yra daug tų iniciatyvų, nes, be abejo, įjunkimas prie telefonų, negebėjimas susikoncentruoti, sukaupti dėmesio yra mūsų visų kasdienybė ir bandome su tuo kovoti savo valia, mokymais ir kitomis technologijomis.

– Kita svarbi problema – vadinami socialiniai burbulai. Tas pats Tim Berners-Lee įžvelgė problemą, kad paieškų rezultatai nėra neutralūs. Kaip tai išspręsti, ar įmanoma atskirti, kas teisybė, kas ne, kai kas rodomas pirmoje vietoje nusprendžiama ir komerciniais pagrindais?

– Komerciniais pagrindais ką rodyti mes nesprendžiame: vis tik reikia atskirti „Google“ reklamą ir „Google“ paiešką, tarp kurių yra kinų sienos dydžio riba. Yra daug pavyzdžių, kai mes patys buvome labai nepatenkinti rezultatais, kai buvo nuorodų, straipsnių, tinklapių, su kuriais nesutikome, bet, kita vertus, matėme, kad tai nepažeidžia teisių ir įstatymų. Tada mes tiesiog patys įsidėjome savo reklamą, bandydami paaiškinti, kodėl yra tokie rezultatai.

Kitas dalykas yra visa melagingų naujienų situacija. Ji yra labai opi ir skaudi, nors ir liečia labai nedidelę paieškų dalį, tad su tuo dabar labai daug dirbama – yra begalė iniciatyvų. Dar vienas aspektas yra visas kenksmingas, neapykantą skatinantis turinys, kuris irgi, manau, daro internetą nepatraukliu. Manau, kad „Google“ tikrai neblogai su tuo tvarkosi, bet, žinoma, dar yra kur tobulėti.

Dėl burbulų – be abejo, mes kiekvienas esame skirtingi žmonės su skirtingais poreikiais, skirtingomis žiniomis, tad čia yra toks delikatus balansas, kaip duoti žmogui tai, kas jam yra tuo metu naudinga, lyginant su tuo, kas yra tiesiog visiškai nefiltruota, nepritaikyta ir pan. Čia taip pat yra daug įvairių iniciatyvų, viena iš jų – nauja „Google“ naujienų versija, tikrai puikus produktas, kuris leidžia tau labai aiškiai atsirinkti informacijos šaltinius, pasitikrinti kitus informacijos šaltinius, paspausti faktų tikrinimo mygtuką ir pažiūrėti, kokie yra informacijos šaltiniai.

Tuo pačiu mes suprantame, kad vieni to dalyko negalime padaryti: turi būti ir bendras visų judėjimas. Tad dar vienas dalykas, kurį darome, yra „Digital News Initiative“, kur Europoje skyrėme finansavimą inovatyvios skaitmeninės žurnalistos projektams. Baltijos šalyse jau esame finansavę penkis projektus, tarp jų ir DELFI „Demaskuok“, kuri, manau, yra puiki iniciatyva, tad, tikimės, kad daugiau iniciatyvos išeis irgi bendrai iš visos žurnalistų, informacijos skleidėjų bendruomenės.

– Iš to, ką kalbame, atrodo, kad priemonių yra, bet žmonės to nežino ar nesinaudoja. Kaip priversti žmones įsigilinti, ką jie daro internete ir nežiūrėti į tai paviršutiniškai?

– Žinau, kad mokymai, kritinis mąstymas atrodo labai abstraktūs dalykai, bet tai yra labai svarbi tema. Tikrink faktus, išmok atsirinkti tą informaciją, susirask daugiau šaltinių – to turime mokyti jaunimą ir dabartinius vartotojus. Kitas dalykas, mes neturime nieko versti kažko daryti – tai yra iššūkis technologinėms įmonėms, kaip padaryti tuos dalykus natūralius, norimus, kad žmonės iš tiesų norėtų tais dalykais naudotis. Aš manau, kad mes kur kas daugiau dalykų naudojamės nei kartais patys pagalvojame, nes naudojamės jais labai intuityviai.

– Kiek mokytojų planuojama apmokyti Jūsų minėtame „Google.org“ projekte?

– Šiuo metu yra numatytas finansavimas dvejiems metams. Visą procesą geriau žino „Bit&Byte“ organizatoriai, bet bendras rezultatas, kurio tikimasi – per kelis etapus pasiekti tūkstantį Lietuvos mokytojų įvairiuose Lietuvos miestuose, miesteliuose, regionuose. Šie mokytojai turėtų įgauti daugiau patirties, daugiau pasitikėjimo savimi šitame besikeičiančiame pasaulyje, geriau suprasti technologijas ir gauti žinių, reikalingų pradinių klasių mokinių skatinimui domėtis kūrybinėmis technologijomis, kurti, daryti patiems. Net dabar jau turime labai smagių pavyzdžių, kai matėme, kad ir aštuonerių metų vaikai Lietuvoje sugeba programuoti ir priduoti savo programėles į „Google Play“, tad tikimės, kad tokių atvejų bus gerokai daugiau.

– Kaip Jūs pats manote: ar galime tikėtis, kad ateityje internetas taps švaresne vieta, nebebus neapykantos skatinimo ir panašių dalykų, ir žmonės pradės su juo sąmoningiau elgtis?

– Aš tikiu ir tikiuosi, nes kito kelio nėra. Mes turime bendrauti civilizuotai, mes taip elgiamės gatvėje, kodėl mes turėtume kitaip elgtis internete? Tad aš tikrai nuoširdžiai tikiu, kad mes būsime toje vietoje, kur internetas bus saugus, naudingas, prasmingas, kuris padės tiek žmogui, tiek verslui augti, nes sąlygos tam yra. Man ypatingai patinka dirbti su mažesnėmis šalimis kaip Lietuva, Latvija, Estija, nes, manau, kad internetas yra mūsų nafta, mūsų aukso amžius, kur nėra jokių barjerų, kur matome fantastiškus startuolius, matome įmones, kurios auga, sukuria multikultūrines aplinkas, kurios duoda labai didžiulį impulsą visai likusiai aplinkai. Tad internetas man yra tas dalykas, su kuriuo užaugau paauglystėje, kurį mačiau besivystantį, ir matau toliau, tad tikiuosi, kad viskas bus gerai.

M360