Mudu ne gėjai – kolegos. Jam arti trisdešimties. Dirbame kartu jau tris mėnesius. Energingas, drąsus, aršus, kupinas idėjų, minčių ir pasiūlymų. Ir kiekvienas iš jų – tobulas. Jam taip atrodo.
„Klausyk, o padarom partizaninį marketingą? Mums reikia naujų idėjų! O davaj, videofilmuką jutūbėj? Gal fliašmobas, a? Gal vairalą, sakau, padarom, kaip manai? O gal kraudfandingą? Klausyk, ar kilo viena idėja? Ei, o dar!!!“ – šaudo lyg kulkosvaidis.
„Tu nesi ypatingas“, – atvirai kalbu, jau pavargau. Mačiau šimtus nevykusių jūtubų, dešimtis niekam neįdomių fliašmobų, antra tiek – vairalų, kuriems spaudžiau like‘us vien dėl to, kad chebra. Ir nėra čia ko įsižeidinėti – aš penkiolika metų vyresnis.
Stebiu, kaip rausta kolegos skuostai, o kairioji nosies šnervės ima nervingai judėti. Nemalonu sužinoti, kad nesi tobulas. Nesmagu girdėti, kolega net nusipurto: „Bliamba, koks tu nepozityvus!”
Taip, aš toks. Nepozityvus. Nes aš esu „Iksas“, o tu – „Ygrekas“.
Snieguolių karta
Šis terminas tik aklimatizuojasi Lietuvoje. Tuo tarpu JAV ir Didžiojoje Britanijoje snieguolėmis įprasta vadinti 18-30 metų jaunuolius, kurie, pasak psichologų, yra linkę įsižeisti dažniau, ir laikomi jautresniais, palyginti su praėjusiomis kartomis.
Idėją suformulavo kultinio Davido Fincherio filmo „Kovos klubas“ herojus, kurį 1999-aisiais suvaidino Bradas Pittas. „Tu nesi ypatingas. Tu nesi graži ir unikali snieguolė. Tu sudarytas lygiai iš tos pačios irstančios organinės medžiagos, iš kurios sudaryti mes visi“, – išgirskite, ar nekyla noras šią frazę pacituoti savo jaunajam kolegai?
Snieguolių karta – tai yra derlius, kurį patys sunokinome pozityvumo šiltnamyje. Tai yra tie vaikai, kuriuos užauginome, pasikeitus ugdymo paradigmai. Du dešimtmečius mes kartojome „ygrekams“, kad jie yra „tobuliausi“, „nuostabiausi“ ir „kūrybingiausi“, tad nesistebėkime, kad jie ėmė galiausiai tuo ir patikėjo.
„Ar jūs nepastebite, kad dabartinė karta yra šiek tiek pajautrinta?“ – klausia personalo vadovė mokymų metu. „Žinai, jiems neįmanoma pasakyti jokios kritikos“, – pritaria, matau, kita. „Kartais jaučiu iš jų tokį, sakyčiau, susireikšminimą“, – girdžiu, linksiu, kartais jaučiu ir aš.
Taip mes kalbame apie juos, millenialsus. Svarstome jų privalumus, bet pastebime ir trūkumus. Taip, jie kovoja už teisybę, teises, laisves ir kultūrinį priimtinumą, yra aktyvūs ir drąsūs, tačiau emociškai ne itin stabilūs. Apimti snieguolės sindromo, jie tiek daug galvoja apie tai, kaip jaučiasi, kad užmiršta, ką tuo metu daro!
Pagrindinė snieguolės paskirtis – neištirpti šitame žiauriai neteisingame pasaulyje. „Žiauriai neteisingame“, pabrėžiu. O kadangi „snieguolė“ paprastai yra itin delikati persona, net ir nedideli temperatūros pokyčiai gali lemti jos žūtį. Tai yra priežastis, kodėl ji į viską reaguoja intensyvesne emocija nei mes esame įpratę.
Tai tampa nebejuokinga
„O kas patars, kaip teikti grįžtamąjį ryšį tiems, kurie mikliai įsižeidžia ir lekia paverkti į kamputį?“ – klausia viduriniosios grandies vadovai.
Galite sakyti, ką norite, bet tai tampa nebejuokinga. Didžiojoje Britanijoje nuvilnijo aršios diskusijos apie tai, ar „Y“ kartos vadinimas „snieguolėmis“ nėra įžeidžiantis.
Draudimo bendrovė „Aviva“ praėjusių metų rudenį atliko tyrimą, kurių metu išaiškėjo, kad 72 proc. apklaustųjų 16-24 metų jaunuolių mano, kad terminas „snieguolių karta“ jiems klijuojamas nepelnytai. Maža to, 74 proc. iš jų galvoja, kad toks apibūdinimas kenkia psichologinei jaunuolių būklei.
„O kaip vadovauti žmonėms, kurie negerbia autoritetų? Ką daryti, kai dažnas „ygrekas“ visiškai nekreipia dėmesio į statusą ir puikiai žino, kad vadovas tėra trumpalaikis slogutis jo unikalioje karjeroje?“ – klausimai byra kaip iš gausybės rago. Galime raminti save nebent tuo, kad tą pačią problemą sprendžia visas Vakarų pasaulis.
„Harvard Business Review“ šį rudenį reklamuoja mokymus darbuotojams apie visuomenės sandarą. Pasirodo, mokymai apie socialines klases ir statusus, – regis, dar visai neseniai būtum juos kritikavęs kaip kolonijinės sąmonės reliktą, – nūdien vėl tampa madingi. Pasaulis verčiasi į išvirkščiąją pusę.
Kita vertus, kas perduos jaunajai kartai mandagumo ir etiketo standartus? Kas išmokys pagarbos patirčiai ir atsakomybės profesionalumui? Kas pakartos snieguolėms, kad be jų – pačių geriausių, tobuliausių, šauniausių ir kitokių „-iausių“, – pasaulyje yra ir daugiau žmonių? Juk pats svarbiausias dalykas jaunuoliui yra jo „Aš“, tad bet koks priminimas tampa grėsme pasirinkimo laisvei.
Taip ir auga kartų konfliktas: vieni dar tik įsibėgėja savo karjeros kelyje, o kiti jau spaudžia kažkelintąjį sprintą. Jaunoji karta su užsidegimu kalba apie bitcoinus, bet nė velnio neprisimena dotcomų. Mūsų tėvai visą laiką siekė stabilumo, o vaikai gimė 1998-ųjų krizės sandūroje, tad stabilumas jiems jau yra norma, o ne siekis. Galų gale, vaikai dar buvo maži 2008-aisiais griuvus finansų rinkoms, kai tuo tarpu mes savo akimis matėme, kaip milijonų svajonės subyrėjo į duženas.
Pastaruoju metu JAV žiniasklaidoje periodiškai deklaruojama pozicija, esą vyresniosios kartos darbuotojai stabdo „ygrekų“ karjeros kelią. Priežastys: nepasitikėjimas, atsargumas, nenoras prisiimti riziką. „Jie nori visko iš karto, nepaisant to, kad patys yra lengvabūdžiai, be tikslų, darbštumo ir atsakomybės“, – rėžia vyresnieji.
Bet netgi ne tai yra blogiausia. Paklausykite, ką jaunoji karta kalba apie mus: „Šitie? Seniai? Viskas, ką mes girdime iš jų tik „blah-blah-blah“ ir „nu-nu-nu“. Štai pažiūrėsiu motyvacinį jūtubą, įsikvėpsiu pozityvumo ir pagausiu savo vienaragį. Pamatysit!”
Sukirbėjo kažkas viduje? Nepavydėkim. Visi vienaragiai ganosi vienoje pievoje. O jeigu mes dar jo nepagavome, tai dar nereiškia, kad turime teisę atimti kažkieno svajonę. Verčiau pagalvokime, kokius patarimus pasitelkti, kad bendravimas su jaunąja karta keltų mažiau neigiamų emocijų.
1. Nuoširdumas padeda
Bendraujant su Y kartos atstovais, tiesumas, atvirumas ir nuoširdumas duoda didesnių vaisių nei melas ar nutylėjimas. Tik neužimkite visažinio rolės. Jaunoji karta puikiai skiria gėrį nuo blogio, nuoširdumą nuo klastotės, bet lygiai taip pat supranta, kad viskas aplink juos – simuliacija ir simuliakrai. Jie užaugo žiūrėdami „The Simpsons“, ir visą gyvenimą šaipėsi iš suaugusiųjų, kurie sako viena, o daro kita, tad nesitikėkite, kad bus kitaip. Mūsų darbas yra parodyti patirties įvairovę ir galimybes, o sprendimus tegul priima patys.
2. Nebūkime tokie rimti!
Įsiklausykime dar kartą: nebūkime tokie rimti. Per didelis rimtumas riboja kūrybiškumą ir laisvę, du dalykus, kurie yra jaunajai kartai yra patys svarbiausi. Iš tiesų millenialsai gyvenimą priima rimtai, tačiau tai nereiškia, kad jie nori būti tokie rimti, kaip yra jų tėvai ar seneliai. „Ygrekai“ tikrai nėra didesni cinikai, paprasčiausiai humoras, ironija ir sarkazmas jiems yra priemonė, kaip reaguoti į šitą netobulą pasaulį. O jei tai dar prideda pozityvumo, kodėl ne? Beje, jaunosios kartus humoro suvokimas yra arčiau Olego Šurajevo, o ne Artūro Orlausko.
3. Mokykime orumo ir pagarbos
Kaip? Savo pavyzdžiu. Kasdien. Faktas, kad lojalumo darbo vietai, pareigoms, įmonei ar direktoriui burbuliukai jau išsigaravo. Bet rodydamas orumą ir pagarbą darbui gali pasiekti, kad šią patirtį perimtų ir jaunoji karta. Millennialsai mokosi darydami, taigi pagerbdamas jų darbą, pamažu autoritetą užsitarnausi ir pats. Orumas, pagarba ir mandagumas yra labai pragmatiškos savybės, jos padeda neištirpti šiame žiauriame pasaulyje – pats tą patyrei, gali tą perteikti ir jaunesniam už save.
4. Textinti labiau apsimoka
X kartai patinka kalbėti telefonu, Y kartai – chatinti. Pasak tyrimų, mobilusis telefonas „ygreko“ rankoje atsiduria bemaž 80 kartų per dieną, ir tik labai maža dalis laiko skirta skambinti. Memai, linkai, tagai ar piktogramos jai priimtinesni labiau nei ankstesnėms kartoms. Be to, jaunuoliai multitaskina kiekviename žingsnyje, todėl priminti jiems užduotį SMS žinute, teikti grįžtamąjį ryšį „Skype“ ar „Messenger“ programomis kartais apsimoka labiau. Jie perskaitys ir susipažins su informacija tada, kai jiems tai bus patogu ir priimtina.
5. Pripažinkime juos, kai jie to verti
Sudėtingiausia yra nusileisti iš stiklo bokšto ir pripažinti, kad ir mes ne viską žinome geriausiai. Y karta tikrai pažangiau žiūri į technologijas ir komunikaciją, dažnai suvokia žmogaus teises ir laisves, yra liberalesni savo mąstymu, idėjomis ir lankstesni jas įgyvendindami. Teikime pripažinimą už tas savybes, kurias jie turi. Jaunuoliai nori būti išgirsti, įgimtas pilietiškumas skatina juos įsitraukti į sprendimų priėmimą. Taigi įtraukime juos, ir jie džiaugsis būdami komandos dalimi.
Daugiau autoriaus tekstų rasite čia.