„What a heck???“, „Kokia dar komunikacija?“, „Kokie dar socialiniai tinklai?“, „Kas tie jie?“ – nespėjau dar nei žodžio parašyti, o jau byra klausimai. Luktelk minutėlę. Gurkštelk kavos, pakalbam.

Kai pirmą kartą iš aštuonmečio sūnaus išgirdau „What a heck?“, šyptelėjau. „Maišo kažką“, – sumečiau. „What a hell!“ – taip kalbėjo mano vaikystės herojai iš „Vinetu“ serijos. Tačiau patikėkite, Urban dictionary internete skelbia visai ką kita. Pasirodo „heck=hell+dick“ Kitaip tariant, pragaro kriukis.

Tai tik trumpa iliustracija, kad ne jie keisti, o keistis reikia mums. Nuo 1980-ųjų, kai CERN laboratorijoje Šveicarijoje mokslininkas Timas Berners-Lee sukūrė World Wide Web, protokolą, leidžiantį sujungti hypertekstų dokumentus į vieną interneto sistemą, internetas tapo komunikacijos širdimi, siela ir pagrindine bendravimo priemone.

Naujas pliūpsnis komunikacijoje buvo fiksuotas 1994-aisiais, kai užfiksuota pirmojo „online dienoraščio“ (blog) gimtadienis. Tuo tarpu didžiausią komunikacijos orgazmą patyrėme tik 2004-aisiais, kai Markas Zuckerbergas paleido „Facebook“, šiandien ironiškai tituluojamą didžiausia valstybe pasaulyje.

Komunikacija yra sunki

Dėl ko pradėjau nuo žilos senovės? Ogi todėl, kad tai, kas vyksta dabartinėje socialinių tinklų erdvėje, „Instagram“ istorijose, „Linkedin“ grupėse ar „Facebook“ burbuluose, yra tik ilgametės hyperteksto raidos rezultatas.

„Komunikacija yra sunki“, – tą supratome visai neseniai. Pamenate tą jausmą, kai pirmąkart prisėdote prie #IRC, „Outlook“ ar „Wordpress“? „Komunikacija yra sunki“, – manome, kai renkame nulį like ar niekas nenori sharinti mūsų postų. Nesijaudinkite, visi pasaulio rašytojai turi vieną bendrybę – yra labai daug žmonių, kurie neskaito jų knygų. Ir net, jeigu paimsime pačių didžiausių influencerių įrašus, pripažinkite, atrasime daugiau neskaičiusių žmonių nei juos skaičiusių.

„Komunikacija yra sudėtinga,“ – pripažink, kad mums, paprastiems homo sapiens, pernelyg sunku suvokti hypertekstą. Todėl, kad tai reikalauja kritinio mąstymo, susikaupimo ir labai daug darbo su savimi. Komunikacija, – nors kartais sarkastiškai ją vadiname amatu, – remiasi keturiomis svarbiomis disciplinomis: filosofija (logika), retorika, psichologija ir sociologija. Nekalbant jau apie visai techninius dalykus – gramatiką, kompoziciją ar kalbos kultūrą.

Kaip bebūtų, per krūvą metų HTTP protokolas (kas galėjo patikėti?) pats standartizavo komunikacijos tinkle būdą. Ir jeigu tu šio būdo neišpažįsti, esi nieko nevertinamas noobas. O pats bendravimo būdas susideda iš eilės taisyklių, dėsnių, teorijų ir patarimų, kurie vaikščioja po interneto tyrus.

10 pagrindinių taisyklių, kaip bendrauti socialiniuose tinkluose.

1. Sturgeono taisyklė (Sturgeons Law)

Skamba itin paprastai: „90 proc. visko yra šlamštas“

Taip, perskaitėte teisingai. Čia tas jausmas, kai naujienų sraute pamatai antraštę „Ajurvedos požiūriu, skirtingos mėsos valgymas lemia lytinę orientaciją“. Kai klikteli naujieną apie scenos divos tatuiruotę ant sėdimosios. Kai nesupranti, kodėl atsivertei straipsnį, kuriame verkiantis politikas meldžia atleidimo iš suvedžiotos žuvies pardavėjos.

Pasitaiko, nesusivaldai ir puoli rašyti komentarus: „Ką čia „filadelfijai“ stumia!!!“, „Blioooooo....“, „Wow, kodėl aš skaitau tokias nesąmones???“ Stop! Žinok, kad 90 procentų interneto turinio sudaro totalus šlamštas. Theodoras Surgeonas (1918-1985), JAV fantastikos ir siaubo rašytojas, savo atrastą dėsnį taikė ir savo paties kūriniams. O ši jo įžvalga ir toliau sėkmingai naudojama ne tik kalbant apie interneto turinį, bet filosofinius traktatus.

Patarimas: prieš skelbdamas ką nors socialiniuose tinkluose, pagalvok, ar tikrai nori didinti tą beprotišką šlamšto kiekį internete.

2. Poe taisyklė (Poe‘s Law)

Vystantis socialiniams tinklams, 2005-aisiais metais mistinis interneto platybių veikėjas Nathanas Poe suformulavo dėsnį:

„Jeigu prie savo posto socialiniuose tinkluose neparašai :), apie 80 proc. skaitytojų nesupras, kad pajuokavai“.

Šis dėsningumas kartais vadinamas ir terorizmo dėsniu. Be aiškių indikatorių, kuriuose atsispindi autoriaus intencija, sunku nustatyti, ar jis kalba nuoširdžiai, ar parodijuoja. Supraskite, „smailiko“ nebuvimas prie įrašo „Juos visus reikia išsprogdinti“, gali būti traktuotinas kaip terorizmo apraiška, nors autorius galbūt norėjo kalbėti ironiškai.

Štai kažkas parašo į skelbimų grupę „Gal kam šuniukų? lb gaila užkasti...“, ir „Facebook“ burbulas nuvilnija susirūpinimo, užuojautos ir pasipiktinimo bangomis. Ei, jūs, visuomenės gelbėtojai ir rūpintojėliai! Negi taip sunku suvokti situacinę ironiją? Taip, sunku. Todėl, kad ironija kaip stiliaus priemonė atpažįstama pagal kalbos niuansus: tembrą, toną, neverbaliką... Hypertekste kol kas to dar nesimato, tad „smailikai“ ir kiti emoji tampa labai naudingi.

Patarimas: vartok „smailikus“ saikingai.

3. Ironijos paradoksas

Ironija yra retorikos figūra ir literatūrinė priemonė, kuria kalbėtojas reiškia savo požiūrį į įvairius reiškinius. Paradoksas skamba taip:

„Jeigu tavo socialinių tinklų burbulas nesupranta, kad tu naudoji ironiją, didesnė tikimybė, kad pats esi durnius, ne auditorija“.

Patarimas: prieš skelbiant viešai, pagalvok, ar tavo auditorija tave supras.

4. Godvino taisyklė (Godwin‘s Law)

„Ilgėjant interneto diskusijai, tikimybė, kad diskutuotojai vienas kitą prilygins Hitleriui, vis didėja“.

Interneto tyruose šis dėsnis priskiriamas Mikui Godwinui (g. 1956), amerikiečių teisininkui ir rašytojui. Teigiama, kad šis dėsnis buvo suformuluotas dar 1990 metais ir buvo skirtas tuomet dar tik atsirandančioms interneto diskusijoms. Vėliau dėsnis tapo memu ir 2007 metais pasiekė pasaulinę šlovę žurnale „The Wired“.

Dėsnis apeliuoja į logikos klaidą, šaltiniuose įvardijamą kaip „privedimas iki Hitlerio“. („Hitleris buvo vegetaras, ar ne? Visi vegetarai naciai“).

Patarimas: socialiniuose tinkluose diskutuojame trumpai, logiškai argumentuodami ir nesileidžiame iki „paties dugno“.

5. Pimpio teorija (Dicwad theory)

Jei nepatinka keiksmažodžiai, šią skiltį galima praleisti. Dickwado teorija pirmą kartą buvo išviešina „Penny Arcade“ komiksų serijoje 2005-aisiais ir skelbė:

„Normalus Žmogus + Anonimiškumas + Auditorija = Visiškas pimpis“.

Anonimiški komentarai visuomet skamba vienodai: „kokio b*bio? asile, tu, debile, dalb*jobas nedapi$tas, k*rwa, p*deras, bl*t, na#&uj…” ir kiti atsitiktiniai simboliai, kurių skaityti nėra jokios prasmės.

90 proc. visko yra mėšlas. Suprask, kad skaitydamas anoniminius komentarus tu iš principo uostai mėšlą. Kai pradedi diskutuoti su anoniminiu komentatoriumi, imi laižyti jį po šaukštelį, o po to – kimšti dideliais šaukštais.

Patarimas: nevalgyk mėšlo ir nediskutuok su anoniminiais komentatoriais.

6. Wiki taisyklė (Wiki rule)

Irgi be galo paprasta: „Apie tai tikrai rašo „Wikipedia“.

Nesvarbu, koks klausimas tau kilo, greičiausiai atsakymą sužinosi open-source hypertekste „Wikipedia“. Girdi? „Google“ žino atsakymus į visus gyvenimo klausimus.

Ką tai reiškia? Neuždavinėk kvailų klausimų postuose, forumuose, groupsuose ar chatuose. Jei kažko nežinai – „just google“. Klausinėk verčiau apie tai, ko nesupranti, tuomet auditorija norės tau padėti ir teiks patarimus. Antraip – tyčiosis.

Ir tyčiosis žiauriai.

7. Danto taisyklė (Danth‘s Law)

Esi kada nors įsivėlęs į ginčą internete? Aišku, kad esi, gali nemeluoti. O kada nors esi ginčijęsis dėl to, kieno iš oponentų internete diskusija laimėjo? Žinoma!

„Jeigu internete tau reikia įrodinėti, kad tavo argumentai laimėjo, greičiausiai tu jau pralaimėjai“.

Kodėl? Jeigu tavo argumentai būtų stiprūs, tau nereikėtų argumentuoti, kodėl tu juos tokius pasirinkai. Basta. Po kovos kumščiais nebemosuojama.

8. Skitto taisyklė (Skitt‘s Law)

„Kiekvienas postas, kritikuojantis ankstesnį postą dėl klaidos, pats turi mažiausiai vieną klaidą.“

Šiuo atžvilgiu internetas primena stiklo namų metaforą, t.y. nesimėtyk akmenimis namuose, kurio sienos yra pastatytos iš stiklo. Hypertekstas tuo ir yra įdomus, kad jis nuolat taisomas ir koreguojamas.

Patarimas: jeigu jauti norą kažką „pataisyti“ kitą, būk pasirengęs, kad kažkas norės „pataisyti“ tave.

9. Socialinio aido dėsnis

Jis yra žiaurus. Nes atskleidžia žmogiškosios būtybės menkumą. Iš esmės savo prigimtimi internetas turėjo tapti demokratijos pažiba ir paversti mūsų gyvenimą lengvesniu, laisvesniu, geresniu. Deja, dėl žmogaus tuštybės, puikybės ir pavydo, Tobulojo Interneto vizija virto parodija.

„Jeigu jautiesi komfortabiliai skelbdamas savo nuomonę socialiniuose tinkluose, greičiausiai tu žinai, kad tavo auditorija jau sutinka su tavo nuomone.“

Tokie mes jau esame, nes apie save suburiame žmones, kurie mąsto panašiai kaip mes, elgiasi panašiai kaip mes ir subscribina nuomones, kurios yra panašios į mūsų. Mes gyvename socialiniame burbule, todėl aidas, atsimušęs į šio burbulo sienas paprasčiausiai grįžta pas mus.

Patarimas: jeigu nori būti mylimas, pataikauk savo socialiniam burbului.

10. Socialinio burbulo dėsnis

„Yra du dalykai, kurių tu tikrai nežinai apie socialinį burbulą – kiek jis gali pūstis, ir kada jis susprogs.“

Du dalykai, sakė Albertas Einsteinas, kurių negalima išmatuoti, – visata ir žmonių kvailumas. Iš esmės mūsų socialinį burbulą iki visatos begalybės ir išpučia ne kas kitas, o žmonių kvailumas.

O žinant tai, kad didžiosios socialinių tinklų bendrovės „Facebook“, „Twitter“, „Instagram“ ar „Snapchat“ per pastaruosius kelerius metus virto milijardinėmis korporacijomis su neįsivaizduojamo dydžio apyvartomis, turime pripažinti, kad tame yra ir mūsų kvailumo.

Tavo kvailumo. Ir mano.

Daugiau autoriaus tekstų čia.

M360