– Tik praėjusiais metais sugrįžote į žiniasklaidą. Kas privertė priimti tokį sprendimą?
– Atėjo laikas pasitikrinti savo profesinę sportinę formą. Gavęs pasiūlymą tapti „Delfi Plius“ autoriumi sutikau nedvejodamas. Tikra tiesa, kad apie septynerius metus nedirbau aktyvioje žiniasklaidoje. Jei atvirai, anksčiau to nenorėjau ir jaučiausi persisotinęs to nesiliaujančio naujienų srauto bei buvo atėjęs laikas neišvengiamiems pokyčiams.
Manęs visiškai „nebevežė“ žinios, kasdienė informacija. Jaučiausi pavargęs. Tačiau tuomet turėjau nemažai laiko poilsiui ir dirbau tik su knygomis bei vaizdo pasakojimais. Šis darbas kur kas lėtesnis nei žiniasklaidoje. Žinoma, rašymas yra intensyvus procesas, bet informacijos rinkimas neprimena to, su kuo susidurdavau anksčiau.
Dabar matau, kad sprendimas buvo teisingas, o mano pasakojimai žmonėms yra įdomūs. Pasikeitė ir pati žiniasklaida. Mokamas turinys tampa tarsi normaliu reiškiniu, jaunimui ypač negaila mokėti už kokybišką medžiagą. Tikrai geriau išleisti pinigus geram skaitiniui nei šlamštui.
– Kartu galėjote ir pasitikrinti, koks yra jūsų skaitytojas. Tiesa?
– Taip, bet subjektyvu būtų vertinti viską patiktukais ar sekėjais socialiniuose tinkluose. Jei žmogus turi 100 tūkst. sekėjų, dar nereiškia, kad jie visi pirks jo knygas. Tokie skaičiai realiame gyvenime mažai ką lemia. Visa tai subjektyvu.
Kita vertus, esu arčiau savo skaitytojų. Žmonės gali parašyti, tekstai publikuojami be užlaikymo ir esamuoju metu. Tai turi savotiško žavesio. Apskritai šiais laikais informacija gaunama ir ryšys su skaitytojų yra palaikomas labai intensyviai. Neslėpsiu, tikrai gaunu asmeniškai daug įvairios informacijos iš įvairių žmonių. Kartais tikrai norisi kuo greičiau pranešti žinią, nes tai yra karšta naujiena. Tai visada pasiteisina, o rašant knygą visko reikia laukti.
– Kas vis dėlto labiausiai motyvuoja?
– Man suteikta laisvė kurti. Esu iš tų autorių, kurie yra samdomi laisvai, todėl suteikiama galimybė laisvai rašyti yra bene svarbiausias elementas. Negalėčiau dirbti kontroliuojamas, nes esu laisvai kuriantis žmogus ir tikiu, kad tik laisvai besijausdamas gali sėkmingai dirbti bet kokį kūrybinį darbą.
– Jau daugelį metų esate laikomas kriminalinių istorijų asu. Ar tai netapo etikete jums pačiam?
– Pats pasirinkau tokias temas. Ir, tiesą sakant, rašau įvairiomis išskirtinėmis temomis. Kalbinau ir vieną geriausių pasaulyje kino operatorių Saulių Lukoševičių, bendradarbiaujantį su Holivudo kūrėjais, praeityje buvusį garsų ir iš mirties sugrįžusį sporto komentatorių Antaną Paulaitį, kurį jau stengiasi pakalbinti ir žurnalistai ne vien tiktai Lietuvoje, nors aš buvau pirmasis, kuris pranešė šią skandalingą naujieną.
Kaip ir mirusio vieno turtingiausių Lietuvos žmonių Raimondo Karpavičiaus sūnus Rokas Karpis manimi pasitikėjo ir davė išskirtinį interviu. Nespaudžiu savo pašnekovų į jiems nepatogius rėmus ir tai suteikia jiems pasitikėjimą manimi ir mano darbu. Kartu nėra taisyklės, jog rašyčiau tik apie kriminalinį pasaulį.
– Kaip manote, kas iš tiesų jumis verčia pasitikėti skandalingiausių istorijų herojus?
– Stengiuosi paprastai ir žmogiškai bendrauti su kiekvienu. Manimi jie pasitiki ir stengiuosi pateisinti šį pasitikėjimą bei nepiktnaudžiauti tuo, kokias paslaptis ar pasakojimus man kartais papasakoja žmonės. Neperlenkiu lazdos.
Vis dar turiu ugnelę savyje ir norą būti pirmu bei parengti išskirtinę medžiagą. Kai to nebus, turbūt nieko ir neliks. Dar džiaugiuosi ir jaučiu malonumą, laimę kalbėtis su pašnekovu. Kai žinau, kad mano darbas sulaukia skaitytojų dėmesio, jaučiu didžiausią malonumą.
Kartu nenoriu imtis temų, kurių imasi visi. Tikrai tikiu, kad laimime tik kažką darydami kitaip nei visi. Jei darysi viską šabloniškai, paskęsi minioje. Net jei šią istoriją jau pasakoja kiti, atrask kitą kampą ir tai privers pažiūrėti į tai naujai. Visuomet tęsiu bendravimą ir ne vieną temą parengiame su pašnekovais.
– Ar buvo atvejų kuomet norėjosi trauktis ir galbūt bijoti dėl savo gyvybės?
– Baisu taip, kad norėtųsi trauktis, tikrai nebuvo. Kol kas visos mano išgirstos istorijos išvydo dienos šviesą, nors, tenka pripažinti, kad kartais jos tikrai atrodo viena už kitą baisesnės. Negali jausti tokios baimės, nes kitu atveju turi eiti dirbti kito darbo.
Sąmoningai pasirinkau šią tematiką ir visada žinojau, kad visada visko gali būti. Kartais sulauki negatyvo, nemalonių komentarų, žinučių ir matydamas, kad žmogus tiesiog perlenkė lazdą, jį tiesiog užblokuoji. Turiu taisyklę ir neskaityti komentarų prie savo straipsnių. Kam man savo nuotaiką gadinti galvojant, ką parašė norėdamas į save atkreipti dėmesį ar nepatenkintas žmogus. Mane visada įkvepia žmonės, kurie parašo žinutę, kad nesustočiau. Tai įkvepia ir verčia judėti toliau į priekį.
– Su kokiomis istorijomis dirbate šiuo metu?
– Šiuo metu kaip tik dirbu su nusikalstamojo pasaulio ir pirmųjų nepriklausomos Lietuvos verslininkų automobilių parko tema. Sužinau vis daugiau įdomios informacijos apie tai tiek iš buvusių pareigūnų, tiek prekeiviais automobiliais, buvusiais žurnalistais bei verslininkais, kurie buvo reketuojami nusikaltėlių. Ir netgi iš pačių to laikmečio įtakingiausių mafiozų.
Jau dabar matau, kad ši istorija yra verta dviejų dalių, nes susikaupė daugybė pašnekovų ir informacijos. Neretai pasitaiko, kad tik pradėjus domėtis pamatai, jog darbas taps ilgu bei tęstiniu pasakojimu.
Naujausius Dailiaus Dargio tekstus ir išskirtines istorijas galite rasti Delfi Plius platformoje, ČIA.
