Ar norėtumėte atgaivinti odą su radioaktyviu muilu? O gal susiviliosite likeriu, kurio nori visi, net vaikai? Jei ne, gal piniginę atversite dėl nervus malšinančio tabako, kurio paragavę bemat prie jo priprasite? Arba dėl vyrams skirtos plaukų formavimo priemonės, veikiančios kaip nematomasis plaukų tinklelis? Į tarpukario Lietuvos reklamas žvelgiant šiandieniniu žvilgsniu atrodo neįtikėtina, kad jos niekam neužkliūdavo ir kad toks perspaudimas ar net akivaizdus melas būdavo pateikiamas už gryną pinigą.
„Tarpukario Lietuvoje nebuvo stipraus teisinio reguliavimo, kaip dabar, kai viskas yra labai sunorminta. Dabar daug ko negalime daryti, pavyzdžiui, jei kažką sakome – turime tai pagrįsti moksliniais tyrimais, o tada jie šnekėjo, ką norėjo, darė, ką norėjo, ir niekaip nebuvo reguliuojami. Žinoma, tai klientui, vartotojui nepadėjo, juos labai mulkindavo, bet iš esmės būtent tai tą reklamą darė tokią žavią“, – pasakojo R. Minkevičius.
Jis pats, nuo mokyklos mėgęs istoriją, o dirbęs rinkodaros srityje, tarpukario reklama susidomėjo atsitiktinai apsilankęs Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų leidinių skyriuje. Įvairių žanrų žurnaluose – satyriniuose, skirtuose moterų auditorijai, geltonojoje spaudoje ir tt. – akį traukė dabar mums neįprasta ir neįtikėtinai naivi reklama. Tada jam ir kilo mintis visus šiuos atradimus sudėti į vieną knygą, kurią savo įžvalgomis papildė dabartiniai grafinio dizaino ir reklamos profesionalai.
Tarpukario reklamos išsiskyrė ne tik netašyta kalba ar iš dabartinės perspektyvos keistai atrodančiais pasiūlymais. Skyrėsi ir patys jos formatai, informacijos pateikimo būdai. „Dabar reklamose dominuoja paveikslėlis, o tuomet būdavo labai daug teksto. Dabar tiek perskaityti nieko nepriverstum. Galima matyti ir kaip vystėsi grafiniai sprendimai. Nepriklausomybės pradžioje iliustracijos buvo skurdesnės, o vėliau, į Lietuvą pradėjus plaukti importo prekės, garsiems prekių ženklams, pavyzdžiui, „Philips“ ar „Nivea“, atėjo ir nauja reklamos kultūra, patempusi visus už ausų. Tada net ir lietuvių gamintojai, pavyzdžiui, fabrikas „Drobė“, pradėjo kurti tikrai aukštesnio lygio reklamą“, – pasakojo R. Minkevičius.
Iš tuo metu vyravusių reklamų galima spręsti ir apie bendrą visuomenės kultūrą. Nors visi bandė lygiuotis į Vakarus ir laikė tai kokybės ženklu, kartais kaip pardavimo strategija buvo pasirenkamas ir apeliavimas į nacionalinius jausmus. „Pavyzdžiui, buvo paskelbta akcija, kad su kiekvienu papirosu gauni lipduką su Vilniaus vaizdu, o surinkęs visą jų kolekciją, gausi ir albumą, kur gali juos suklijuoti. O juk tuo laikotarpiu Vilnius buvo užimtas, tad buvo žadinami sentimentai, kad štai tas Vilnius, kurio negali pasiekti ir ten nuvažiuoti“, – komentavo knygos ir parodos autorius.
Tarp R. Minkevičiui labiausiai įstrigusių kurioziškų reklamų – spaudoje reklamuojami bombonešiai. „Nežinau, kas galėjo norėti juos įsigyti pažiūrėjęs reklamą, bet, matyt, gamintojai pamatė, kad kiti reklamuojasi ir jie patys užsinorėjo“, – spėliojo jis.
Nors daugelis tuometinių reklamų autorių yra nežinomi arba tik numanomi, keleto jų pavardes ir mintis apie reklamą visgi galima rasti. „Grafinio dizaino specialistas, to meto reklamos guru Jonas Juozas Burba verslo leidiniuose publikuodavo straipsnius ir mokydavo, kaip naudotis reklama, patardavo, kaip turi atrodyti afiša ar vitrina, kokie turi būti kontrastai ir pan. Jo pastabos ir šiandien labai aktualios: kartais praėjęs Vilniaus senamiesčiu noriu atspausdinti tą straipsnį, pakišti kai kurioms parduotuvėms po durimis ir po to dar kartą praeiti pasižiūrėti, ar jos pasitaisė“, – juokėsi R. Minkevičius.