– Ruošiatės atvykti į Vilnių, kur skaitysite pranešimą vadovų konferencijoje EBIT. Kaip futurologas, be abejo, kalbėsite apie ateitį. Tad su kokia žinute atvykstate: mūsų laukia šviesi ateitis, ar ruošiatės mus šiek tiek pagąsdinti?
– Mano svarbiausia žinutė, kuria tikiu, kad ateitis nėra vieta – tai yra veikla ir svarbu tai, ką mes dėl tos ateities darome. Jei šį klausimą man būtumėte uždavusi prieš dešimt metų, tada daugelis žmonių apie ateitį galvojo pozityviai, o dabar vis daugiau jų galvoja negatyviai. Jiems kelia nerimą klimato kaita, Donaldas Trumpas, Rusija ir daug kitų dalykų. Bet ateitis yra kuriama pasitelkiant idėjas, tiek dideles, tiek mažas, ir mes visi kartu tai darome. Tai yra viena iš mano žinučių.
– Kaip turėtų elgtis ir kokiais būti verslo ir visuomenės lyderiai, kad ateitis visgi būtų graži?
– Esminis lyderio vaidmuo šiandien yra kurti prasmę. Manau, pasaulis šiandien siūlo labai daug technologinių, investavimo, vartojimo galimybių, bet tuo pačiu metu mums labiausiai trūksta prasmės, atsakymo į klausimą „kodėl“. Tai yra svarbiausia užduotis lyderiui.
Kitas svarbus dalykas yra tas, kad žmonės šiandien kartais ieško lyderių neteisingose vietose. Manau, mums reikia pradėti kalbėti apie lyderystės ribas arba apie racionalią lyderystę. Akivaizdu, kad jei tu pažadi žmonėms duoti viską, jei tik jie seks paskui tave, tai skamba lyg būtum kokio nors kulto ar sektos lyderis. Mes to matėme per daug tiek Silicio slėnyje, tiek politikoje, religiniuose judėjimuose ir, manau, tai yra iššūkis pačiai lyderystei.
– Tos neteisingos vietos yra Jūsų minimas Silicio slėnis arba politikos pasaulis?
– Taip, manau, kad Silicio slėnis mus dabar nuvilia, todėl, kad didelė dalis pasaulio patikėjo, kad Silicio slėnis gali išspręsti visas mūsų problemas. Ne tik komunikacijos klausimus, bet ir transporto poreikius, mediciną ir visa kita. Mes tapome pernelyg pasitikintys technologijomis, atidavėme savo duomenis, dalinomės savo asmenybėmis, savo svajonėmis daugeliu atveju Silicio slėnio naudai. Tai yra problema, kurią reikia spręsti.
Panaši analogija yra su politika. Per daug žmonių tiki, kad kitas prezidentas jau bus tas teisingas ir viską už mus išspręs, ko, akivaizdu, nebus. Turi būti suvokiama ir asmeninė atsakomybė, ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti. Apie tai mes kalbėjome šiek tiek per mažai. Ir taip mes grįžtame prie pirmo Jūsų klausimo. Per daug žmonių tiki, kad ateitis yra lyg kažkas automatiško. Viskas, ką tau reikia daryti, tik sėdėti ir laukti, ir tu gausi skraidančius automobilius, kosmoso keliones į Marsą, ar tiesiog daugiau pinigų. Aš noriu žmonėms grąžinti asmeninės atsakomybės jausmą.
– Futuristai paprastai mėgsta kalbėti apie dirbtinį intelektą, mašininį intelektą, virtualią tikrovę ir panašius dalykus. Galbūt taip yra todėl, kad technologiniai pokyčiai yra greiti ir iš dalies paprastesni, o atsakyti „kodėl“ visada bus sudėtinga ir diskusijos atims daug laiko. Kaip tai suderinti, kad visuomenė spėtų prisitaikyti prie technologinių pokyčių?
– Kai kalbame apie žemės ūkį, yra tokia sąvoka monokultūrinis ūkis, reiškianti, kad tu tiesiog ilgą laiką toje pačioje vietoje augini tos pačios rūšies augalus ir taip gauni didesnį derlių. Tačiau taip tu naikini žemę. JAV galite matyti kukurūzų laukus ir kas lieka po jų. Manau, kažką panašaus galima pasakyti apie ateitį. Jei galvosi, kad ateitis yra tik technologijos, greitai besivystančios, modernios, tavo žvilgsnis bus kaip tų ūkininkų, kurie renkasi monokultūrą. Bet pasitelkime savo intelektualinį lankstumą, vaizduotę. Yra tiek dalykų, apie kuriuos dabar kalbame visuomenėje, kurie nesusiję su technologijomis. Moterų emancipacija, moterų lyderių iškilimas, naujos seksualinės orientacijos, kas, žinoma, yra kontraversiškas klausimas, bet negali paneigti, kad tai vyksta, taip pat meninių idėjų iškilimas. Daugeliu atveju mes nepakankamai įvertinome tai, kaip menas formuoja visuomenę, ir nebūtinai paskatintas technologijų, tad, manau, mums reikia kur kas plačiau mąstyti apie ateitį. Ir aš esu šiek tiek pavargęs nuo futurologų, kurie ateina ir sako, kad viską pakeis automatizacija, dirbtinis intelektas, robotai ar kažkas su biotechnologijomis. Ateitis yra ne apie tai, ką darys Donaldas Trumpas ir kad robotai pavogs tavo darbo vietą, o labiau apie tai, ką tu gali padaryti ir kokią ateitį susikurti.
– Futurologų pasaulyje daugėja, populiarėja jų rašomos knygos ar skaitomi pranešimai. O kaip į juos reaguoja visuomenė: ar juos tik išklauso, ar ir keičia elgesį pagal jų prognozes?
– Aš nemanau, kad mes keičiame savo elgesį. Mes gyvename pasaulyje, kuris labai ciniškai žiūri į ekspertus. Todėl, kad ekspertai mus nuvylė, jie nesugebėjo numatyti „Brexit“, „Lehman Brothers“ žlugimo ar euro krizės 2011 metais. Tad, sakyčiau, mes gyvename lyg antiekspertų pasaulyje. Ir, tiesą sakant, aš manau, kad tai yra gerai. Aš tikrai nesu nusistatęs prieš mokslą, bet turime pripažinti, kad pernelyg pasitikėjome asmenybėmis. Ekspertai dažnai sako žinantys, kaip viskas bus. Aš pakviestas kaip pranešėjas į Vilnių ir turiu kalbėti, bet žiūriu į save kaip žmogų, kuris pristatys idėjas, palinksmins publiką ir, tikiuosi, pasiūlys kelias tezes, kurios priverstų žmones susimąstyti. Apie tai, kaip jie gali susikurti naujas savęs versijas, ar naujas versijas kompanijos, kurioje jie dirba ar kurią valdo.
– Visgi, kaip futurologas, turbūt kalbate ir apie pokyčių tendencijas, kurias matote pasaulyje.
– Taip, viena iš jų yra ta, kad žmonės tampa, kaip aš vadinu, apokaholikais: labai populiaru kalbėti apie artėjančią apokalipsę, pasaulio pabaigą, susijusią arba su klimato kaita, arba karinėmis grėsmėmis. Aš nebūtinai sakau, kad blogai nerimauti, bet jie atrodo lyg priklausomi nuo kalbėjimo apie tai ir kitų gąsdinimo, ir jie verčiau užsiima tokiais pliurpalais nei ieško naudingų sprendimų.
Antra tendencija yra tai, kad skaitmeninis pasaulis vis labiau veržiasi į realųjį. Jei anksčiau pasakydavome žodį „skaitmeninis“, tai reiškė, kad kažkas vyksta kompiuterio ar telefono ekrane. Ką dabar matome, kad skaitmeniniai sprendimai ištrūksta iš ekranų ir patenka į daugybę kitų daiktų. Mes netgi pradedame elgtis pagal tinklų suformuotus principus nebūdami prie kompiuterių ar telefonų. Tai neįtikėtina. Pamenate, kai prieš dvidešimt metų internetas buvo naujas reiškinys, stebėjome, kaip dalykai iš tikro pasaulio patenka į kompiuterius: atsirado interneto bankininkystės, apsipirkimo internetu galimybės. Dabar matome atvirkštinį procesą: dalykai iš kompiuterių persikelia į realų pasaulį. Nesakau, gerai tai, ar blogai, bet tai labai įdomus reiškinys.
Trečias dalykas, susijęs su minėtais apokaholikais. Kai prieš dvejus metus buvau pakviestas kalbėti konferencijoje apie saugumą, organizatoriai norėjo, kad pasisakyčiau apie smurto, kibernetinio saugumo grėsmes. Aš ieškojau statistinių duomenų patikrinti teiginiams. Ir galime pasakyti, kad jei per pastaruosius trejus metus galbūt ir šiek tiek padaugėjo smurto, nudurtų žmonių Londone, šaudymo Švedijoje ar apskritai teroristinių atakų, žiūrint į ilgesnę perspektyvą, pavyzdžiui, šimtą metų, matome aiškų tokių įvykių mažėjimą. Žiūrint į ilgalaikę statistiką, mes gyvename saugesniame, sveikesniame, turtingesniame pasaulyje, tačiau problema ta, kad žmonės jaučiasi priešingai. Jie jaučia grėsmę, jie bijo, jiems atrodo, kad rytojus atneš katastrofą. Daug žmonių skrisdami lėktuvu bijo, kai pasitaiko turbulencija, ir, manau, tai yra panašu į tai, ką žmonės jaučia dabar vykstant su pasauliu.
– Galbūt taip yra tik Vakarų pasaulyje, kur ilgą laiką nebuvo tikro karo. Gal žmonėms reikia kažko bijoti?
– Taip, žmonės tiki, kad pesimizmas yra kur kas geresnė strategija. Būdamas pesimistu tu atrodai protingesniu, galvoji, kad gerai jaudintis, nes tada tu pradedi spręsti problemas. Neseniai skaičiau citatą, kad pesimistai skamba lyg bandytų tau padėti, o optimistai – lyg bandytų kažką tau parduoti. Manau, tame yra dalis tiesos, bet tikrai ne visur. Nebent tokiose šalyse kaip Rusija, kur gali nueiti toliausiai būdamas didžiausiu pesimistu. Žinau, kad tai kontraversiškas teiginys, bet man toks susidaro įspūdis.
– Kaip paprastiems žmonėms, kurie nelaiko savęs lyderiais, ruoštis ateičiai?
– Pirmiausia – nevergaukite kitų žmonių prognozėms. Matykite save kaip laisvus žmones. Antra, pagalvokite apie tai, kad mes gyvename visuomenėje, kuriai būdingas skubėjimas, stresas, kur daugybė medijų daro mums trumpalaikę įtaką, nes yra sukurtos taip, kad priverstų mus reaguoti, o tai skatina pyktį ir nerimą. Jūs turėtumėte kasdien turėti mažiausiai vieną valandą be medijų, kad galėtumėte reflektuoti, kas vyksta, atsižvelgdami tik į save pačius, į savo vidų, pradėti tyrinėti save, bet jokiu būdu savęs neteisti, tik kelti klausimus.
Trečia, kaip kalbėjome anksčiau, mes gyvename pasaulyje, kuris siūlo kaip niekada daug galimybių ir kaip niekada mažai prasmės. Taigi, reikia rasti balansą tarp tų galimybių ir prasmės sau. Jei tu gali sukurti prasmę ir kitiems, galiausiai tu pats tapsi lyderiu. Pažiūrėkite į dabartinį pasaulį: šešiolikmetė mergaitė iš Švedijos organizuoja Europoje judėjimą už aplinkos saugojimą, Malala buvo penkiolikos, kai laimėjo Nobelio premiją, turime milijardierius, jaunesnius nei 25 metų. Anksčiau buvome įpratę, kad pasaulio galia priklauso tik vyresniems žmonėms, o dabar bet kas gali ją nučiupti. Iš dalies tai gąsdina, bet, kita vertus, sukuria viltį. Mes galime pasitikėti daugiau žmonių, kurie mus ves į priekį, įskaitant mus pačius.
Magnusas Lindkvistas skaitys pranešimą didžiausioje Lietuvoje vadovų konferencijoje EBIT, kuri vyks kovo 28-29 d. Vilniuje.