Dėl Taylor Swift daugiausia triukšmo sukėlė X įkelti DI sugeneruoti atvaizdai iš NFL „Kansas City Chiefs“ rungtynių (beje, jie – 2024 m. „Super Bowl“ laimėtojai), kur ji dažnai lankosi. Bet „deepfakes“ poveikį savo kailiu patyrė jau daugybė žinomų politikos ir visuomenės veikėjų visame pasaulyje. Interneto vartotojai neabejotinai prisimena ir tokias neva sensacingas nuotraukas socialiniuose tinkluose, kur buvęs JAV prezidentas Donaldas Trumpas suimamas policijos pareigūnų.
Kol kas dar gelbsti tai, kad, atidžiai įsižiūrėjus į „deepfake“, būna akivaizdžių detalių, išduodančių, jog tai klastotė (pvz., minėtose Donaldo Trumpo nuotraukose jis pavaizduotas su trimis kojomis), tačiau DI sparčiai mokosi.
Reglamentavimo tempai nepaveja dirbtinio intelekto
Nors dalis Taylor Swift nuotraukų ir vaizdo įrašų su žyme „Taylor Switf AI“ buvo pašalinti iš X, nes pažeidė platformos naudojimosi taisykles, „deepfake“ teisinis reguliavimas dar gana miglotas. Teisės normos vejasi sparčiai tobulėjančius įrankius, tačiau praraja tarp DI panaudojimo ir jo teisinio reguliavimo tik gilėja. Pavyzdžiui, JAV senatorių grupė, siekdama atliepti „deepfake“ grėsmes, pasiūlė federaliniu lygmeniu priimti specialų prieš „deepfakes“ nukreiptą įstatymą, kuriuo įsakmiai draudžiama be leidimo kurti gyvo ar mirusio asmens „skaitmeninį atvaizdą“, apimantį išvaizdą ir / ar balsą.
Nors teisiniu požiūriu kalbama apie pilkąją zoną, „deepfakes“ gali pažeisti bent trijų žmonių teises: (i) kūno savininko, (ii) veido savininko ir (iii) originalaus kūrinio autoriaus. Atsakomybės požiūriu kalbame apie šias teisės normų grupes:
(i) Asmens teisę į atvaizdo apsaugą: bendru atveju, tiek Lietuvoje, tiek ir kitur ES asmens atvaizdo negalima nei privačiai, nei viešai naudoti be jo sutikimo. Tai natūralu, kadangi asmens atvaizdas yra neatsiejama asmens tapatybės dalis, kurią gali kontroliuoti tik jis pats;
(ii) Asmens duomenų apsaugą: veido vaizdavimas pažeidžia nuotraukose ar vaizdo įrašuose pavaizduotų asmenų privatumą, kuris saugomas tiek pagal BDAR, tiek ir pagal kitų valstybių asmens duomenų apsaugos teisės aktus (pvz., JAV Kalifornijos vartotojų privatumo įstatymą, CCPA). Paviešinto asmens nuotraukos panaudojimas be jo sutikimo nėra galimas, net jeigu panaudota ir pernaudota nuotrauka paimta iš viešojo interneto – asmens duomenų publikavimas viešai internete dar nereiškia, kad tokią asmeninę informaciją galima imti ir laisvai naudoti kaip tik norisi;
(iii) Autorių teises: ES Autorių teisių ir gretutinių teisių direktyva, kurią Lietuvoje įgyvendina įstatymas, numatantis, kad skaitmeninio turinio platformos (pvz., „YouTube“, „TikTok“), leidžiančios vartotojams skelbti saugomus kūrinius platformoje, turi gauti autorių teisių turėtojų leidimą, bei naudoti išankstines turinio filtravimo ir kontrolės priemones dėl kūrinių, kurių autoriai pateikia specialius prašymus. Europos Komisija pabrėžia, kad platformų valdytojai patys turėtų būti aktyvūs, siekdami gauti autorių leidimą, tačiau platformos gali rinktis skirtingus veiksmus – tai gali būti vartotojų registravimas, turinio žymų sukūrimas, nelegalaus turinio blokavimas, kt. „YouTube“ jau seniai ėmėsi savanoriškų priemonių teisių turėtojų interesams apsaugoti. „YouTube“ naudojama „Content-ID“ turinio atpažinimo sistema, pristatyta 2007 m., yra paremta skaitmeninių pirštų antspaudų (angl. digital fingerprinting) technologija, kuria galima efektyviai identifikuoti muzikinius / audiovizualinius kūrinius įkeliamame turinyje. Tiesa, ES Autorių teisių direktyva taikoma tik autorių / gretutinių kūrinių apsaugai, todėl nėra aišku, ar pavyzdžiui, „deepfake“ sukūrimas vien atlikėjo veido ar kūno fragmentų pagrindu gali būti laikomas neteisėtu kūrinio panaudojimu: atkūrimu, viešu publikavimu ir pan. Argumentų „už“ netrūksta – atlikėjo veidas, stilius, eisena ir balsas gal ir gali būti laikomi gretutinių / autorių teisių apsaugos objektu. Autorių teisių įstatymai suteikia autoriui teisę gauti tinkamą atlyginimą už kūrinio panaudojimą, o už kūrinio panaudojimą be autoriaus leidimo gresia ne tik civilinė, administracinė, bet ir baudžiamoji atsakomybė.
(iv) DI kūrėjų etikos kodeksai: pavyzdžiui, „OpenAI“ ir kiti DI modelių kūrėjai diegia apsaugos sistemas, kurie sugebėtų atpažinti ir užblokuoti prašymus / instrukcijas sukurti „deepfake“ be atvaizdo savininko sutikimo (pavyzdžiui, „Dall E2“ nevykdytų instrukcijos „please create a basketball player with the face of T. Swift“ – „sukurk krepšininkę su T. Swift veidu“);
(v) ES Skaitmeninių paslaugų aktas (DSA – The Digital Services Act) dideles platformas, tokias kaip „Youtube“, X, „Facebook“, įpareigojo spręsti neteisėto turinio problemas;
(vi) ES Dirbtinio intelekto aktas (šiuo metu dar nėra galutinai patvirtintas ES institucijų, tačiau manoma, kad ES AI aktas įsigalios nuo 2025 m.) užtrauks atsakomybę už „deepfakes“ naudojimą – pavyzdžiui, naudojant šią audiovizualinio turinio kūrimo metodiką bus būtina laikytis ne tik skaidrumo reikalavimų (atskleisti, kad rodomas vaizdas yra sukurtas „deepfake“ įrankių pagalba ir pan.), tačiau ir reikalavimų dėl jos diegimo ir naudojimo. „Deepfake“ naudotojai / kūrėjai privalės atskleisti, kad turinys buvo sukurtas dirbtinai arba sufabrikuotas, atitinkamai pažymint DI rezultatus ir atskleidžiant jų dirbtinę kilmę;
(vii) Pagaliau – „deepfake“ naudojimas gali užtraukti ir baudžiamąją atsakomybę už asmens šmeižtą.
Paminėtos teisinės priemonės nėra iki galo susiformavusios ir mes kalbame tik apie teisinio reguliavimo gaires, tačiau jau šiuo metu matyti, kad Vakarų visuomenė yra nusiteikusi griežtai stabdyti piktnaudžiavimą vaizdo, garso ir atvaizdo manipuliacijomis, o tai apsunkins DI entuziastų pramogas. Tiesa, Vakarų visuomenė gina ir saviraiškos, kūrybos laisvę, todėl gali būti, kad legalus ir etiškas „deepfake“ tikrai prisidės prie kokybiškai naujos vizualiojo meno krypties ir taps svarbiu kūrybinės saviraiškos komponentu. Ir galiausiai lieka atviras klausimas – kiek šios normos bus efektyvios realybėje?
