Tuos politikus, kuriuos „muša“ žiniasklaida, visuomenė myli, sako žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė. Kaip teigia žmogaus elgesio ekspertas Romualdas Mačiulis, rinkėjus veikia ir fantazijų kūrimas, nes tas, kuris tiki savo žodžiais, geba įtikinti mases. Anot jo, žmonės dar nepažįsta politikų žaidimų prieš kameras ir tiki pasaka apie Buratiną.

Diskusijų festivalio „Būtent!“ organizuotoje konferencijoje žurnalistė D. Žeimytė-Bilienė, sertifikuotas žmogaus elgesio ekspertas, verslo konsultantas R. Mačiulis ir viešųjų ryšių specialistė Karolina Barišauskienė diskutavo tema „Politikų komunikacija prieš televizijos kameras. Ar atpažįstame, kada jie žaidžia?“

Žmones veikia aukos vaidmuo

K. Barišauskienė klausė kitų konferencijos dalyvių, kodėl vieni politikai šmėžuoja TV ekranuose, yra patrauklūs ir kviečiami į televizijos laidas, kalbinami žurnalistų, o kai kurie taip ir lieka užkulisiuose, nors užima gana aukštas pareigas.

„Nesunku atsakyti. Politikoje, kaip ir gyvenime, arba žmogus moka save pateikti, arba ne. Iš tikrųjų bet kurioje srityje yra žmonės, turintys charizmą, talentus, gebėjimus, nesvarbu, kokie jie būtų. Galbūt tai yra manipuliacija – o tai politikoje dažnas atvejis – bet jeigu jis moka save pateikti, tada yra geidžiamas žurnalistų ir žiūrovų. Nes ne tik žiniasklaidos priemonių atstovai renkasi vienokius ar kitokius politikus: mes matome, ką žiūri, ko klauso (žiūrovai – red. pastaba), kieno įtaiga ir įtaka didžiausia“, – sako D. Žeimytė-Bilienė.

Jos teigimu, žurnalistams reikia gerai pagalvoti, kviečiant žmones – neturint didelio pasirinkimo atkreipiamas dėmesys į tai, kas kalba geriausiai, moka save pateikti.

„Žiūrint į blogus pavyzdžius, į tuos, kurie save pateikia pasitelkdami manipuliaciją, čia vėlgi yra atskira kasta. Turime ne vieną – kad ir kas su jais nutiktų, nuo tų politikų kaip vanduo nuo žąsies. Jie kviečiami, mėgiami, renkami. Tad vienas dalykas – maža rinka, o kitas dalykas – paties žmogaus mokėjimas save parodyti visuomenėje“, – priduria ji.

Daiva Žeimytė-Bilienė
Daiva Žeimytė-Bilienė
© DELFI / Karolina Pansevič

Žurnalistė tikina, kad kiekvienuose rinkimuose panaudojami archetipai, o rinkiminės kompanijos ruošiamos pasirenkant vaidmenį: „Galiu pasakyti iš patirties, nes žiniasklaidoje dirbu 18 metų ir esu turėjusi pokalbių su įvairiausiais politikais, kad labiausiai veikia aukos vaidmuo. Jei prisiimi sau tokį vaidmenį, būsi glostomas ir mylimas, nes tuos, kuriuos „muša“ žiniasklaida (dažniausiai iš tiesų bando išsiaiškinti dalykus, užduodami nepatogius klausimus), visuomenė myli.“

Žmogaus elgesio ekspertas R. Mačiulis aiškina, kad jei žmonės, žiūrėdami į politikus, mato atitinkančias vertybes, randa kažkokį bendrą ryšį, tada jie linkę balsuoti už kandidatą.

„Atsimenate pasaką apie Buratiną? Buratinui atrodo, kad jam trūksta proto, o kažkas iš išorės sako – „tu esi protingas“, palaiko vertybes, kurios Buratinui svarbios.

Jei politikai sako, kad duos tai, ko mums labiausiai trūksta, mes atsidarome ir pasidarome pažeidžiami, atviri, nebematome realybės. Vienintelis būdas nuo įtakos atsiriboti, tai suprasti, kad nei vienas žmogus pasaulyje neturi daugiau nei tu. Turime viską, tik skirtingose formose. Kai supranti, kad politikai tokie patys, kaip ir tu, tada nustoji juos aukštinti, nebesi pažeidžiamas“, – pasakoja jis.

Visi meluoja – ir tai natūralu

Diskusijos dalyviai sutinka, kad politikai naudoja tam tikrus triukus savo kalboje ir elgsenoje, pastebi esamas tendencijas. Viena pagrindinių – melas.

„Niekada nebus taip, kad asmenys nemeluos, nes ta savybė tarnauja žmogui ir visuomenei. Melavimas gali palenkti didelį kiekį žmonių. Tu žadi kažką pagal jų vertybių sistemą, ko iš tiesų nesiruoši duoti. Nes dažniausiai žadi tai, ko neįmanoma įgyvendinti. Melas apsimoka, nes tikimybė yra 50 ant 50 – išaiškės ar ne, atsimins ar ne. Kadangi dauguma visuomenės narių gyvena savęs neįgalinę psichologiškai, intelektualine prasme, emociškai, jų horizontas – trumpas. Iš tikrųjų daugelis po trijų metų užmiršta, tad, jei ciklas penkeri metai, gali žadėti bet ką“, – aptaria R. Mačiulis.

Kita savybė – autoriteto principas. Kaip sako ekspertas, kai tam tikri lyderiai kalba nuo scenos, į kameras ir pan., žmonės, pagal išlikimo instinktą, linkę jais tikėti. Viešųjų ryšių specialistė K. Barišauskienė priduria, kad tokiu atveju svarbus tembras, kalbos maniera, gestai.

„Įtikinimai meluoti gali ne bet kas. Tyrimai rodo, kad geriausiai meluoja tie, kurie tuo metu, kai kažką sako, tiki, jog taip ir bus, jų galvoje kuriasi fantazija. Tie, kurie tiki, įtikina ir mases. Žmonės nenori realybės, jei jiems pasakys, bus infliacija, atlyginimai nekils, niekas nebalsuos“, – pabrėžia R. Mačiulis.

Kalbėdama apie triukus, D. Žeimytė-Bilienė pastebi tendenciją, kad per debatus, derybas dėl koalicijos ir kt. politikai kalba tai, ką nori, jiems nereikia labai stengtis, o žmonės renkasi tuos, kurie jiems patinka. R. Mačiulis antrina, kad mėgstamumas yra vienas iš veiksnių, padedantis žmonėms apsispręsti, su kuo leisti laiką, kam skirti energiją.

„Žmonės dažnai renkasi primityviai. Pavyzdys – antrasis rinkimų turas, kai susitiko Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė. Girdėjau pasisakymų, kurie lietė žmogaus lytį. I. Šimonytė kaip moteris sulaukė neigiamos reakcijos vien dėl to, kad ji moteris. Tai primityvu ir galbūt kyla iš to, nes žmonės neturi analitinio mąstymo, nesidomi. Ne vieną sykį esu girdėjusi, kad Rolandą Paksą rinkosi, nes jis gražus vyras“, – vardija D. Žeimytė-Bilienė.

„Tai yra natūralu, nes esame evoliucijos užprogramuoti daryti greitus sprendimus, neturime laiko analizuoti, pasiūla didžiulė“, – priduria R. Mačiulis.

Romualdas Mačiulis
Romualdas Mačiulis
© DELFI / Karolina Pansevič

Atskleidę netobulumus, patraukia rinkėjus

Anot K. Barišauskienės, tam tikri politikai išlaiko puikius reitingus, nors neužima aukštų pareigų: „Kyla klausimas – kodėl? Moka manipuliuoti, žadėti? Pavyzdžiui, Remigijus Žemaitaitis. Jis atsisuka į kamerą, kalba su žmonėmis, išlaiko kontaktą. Ramūnas Karbauskis nesideda kaklaraiščio, nes jis „savas bičas“. Yra tam tikri triukai.“

Elgesio ekspertas primena, kad žmonės linkę aukštinti televizijos ekrane esančius asmenis, ypač tada, kai jis atskleidžia savo netobulumus, minusus: „Suveikia tas „o Dieve, jis irgi žmogus, toks pats kaip ir mes“. Tad neigiamos informacijos atskleidimas padeda.“

„Labai toli ieškoti nereikia – Gitanas Nausėda yra žmogus iš ekranų. Tie, kurie sekė profilį, matė, kad mėgsta skaityti, žinojo kitus dalykus, bet iš esmės tai ekonomistas, kuris komentuodavo ekonominius dalykus, buvo matomas. G. Nausėda pats yra pasakojęs tokį atvejį, kaip žiūrovas jį supranta matydamas, bet tai nemaišo. Po vieno komentaro televizijoje jam paskambino teta ir sakė: „Labai gerai kalbėjai, gražiai atrodei, nieko nesupratau.“ Tačiau to užteko. Tie žmonės ekrane turi labai didžiulę įtaką ir įtaigą. Galiu drąsiai sakyti, jei Arūnas Valinskas savo laiku būtų kandidatavęs į prezidentus, būtų išrinktas“, – savo nuomone dalinasi žurnalistė.

Kitas klausimas, kurį gvildena diskusijos dalyviai, tai Lietuvos politikų pokyčiai, kai jie atsiduria prieš kamerą. D. Žeimytė-Bilienė pasakoja, kad yra įvairių žmonių – vieni išlieka tokie patys, kiti keičiasi.

Gediminas Kirkilas bet kur pagautas, jeigu tik reikia, pakalbės. Buvę atvejų, kad aš jį pakviečiu į laidą, o jis net neklausė, kokia tema kalbėsime. Yra ir tokių, kurių esu prašiusi su manimi neflirtuoti. Kalbant apie ilgamečius politikus, turime tų pavyzdžių, kaip žmogus keičiasi. Pavyzdžiui, Viktoras Uspaskichas sugeba išlaikyti populiarumą. Iš pradžių jis buvo agresyvus, turėjęs gašlaus vyro etiketę, toks drebiantis į akis, bet paskui staiga – nušvitimas. Keisčiausia, kad šiuo atveju jis ir toks, ir toks patiko žmonėms“, – dėsto ji.

R. Mačiulis teigia, kad norint būti labai sėkmingu politiku, yra keletas dalykų, kuriuos reikėtų daryti: „Visų pirma, turi būti įsitikinęs, kad esi Dievo ar kažkokios kitos jėgos siųstas išgelbėti žemę, tarnauti žmonėms. Tai gali būti tik tavo galvoje, bet turi būti įsitikinęs, kad ateini tarnauti tautai. Užtikrintumas žavi ir nuginkluoja, o gebėjimas eiti pareigas – jau antroje vietoje.“

Anot žurnalistės D. Žeimytės-Bilienės, Lietuvoje politiko įvaizdis pakankamai sukompromituotas: „Nereikėtų sakyti, kad politikas lygu blogas žmogus, nes yra ir gerų pavyzdžių. Žiūrint į užsienio praktiką, pavyzdžiui, Barakas Obama, jo iškalba, inteligencija, charizma atskleidžia gerąją politiko pusę.“

„Žmonės maišo gebėjimą būti išrinktam ir gebėjimą eiti pareigas. Gali gebėti eiti pareigas, bet tu toms pareigoms neišrenkamas, tad nieko nebus. Arba tu gali mokėti įgauti žmonių pasitikėjimą, balsus, finansavimą ir visa kita, ko reikia, bet negebėti eiti pareigų. Lietuvoje, mano asmenine nuomone, yra žmonių, turinčių abi savybes.

Visada žmonės turi sau užduoti klausimą – kodėl aš jį (politiką – aut. past) palaikau. Man patinka? Kodėl patinka? Politikas yra žmogus nei blogas, nei geras – kaip visi, turintis savo vertybes ir tikslus. Jis dalyvauja sistemoje, siekdamas išskirtinai savo asmeninių tikslų. Nes visi turi tikslų. Kažkam reikia šlovės, pripažinimo, karjeros, kažkas dega noru padėti kitiems, kiti – nenori, bet jie tą daro dėl savęs“, – R. Mačiulis

Politikų-personažų kur kas mažiau nei politikų

Viešųjų ryšių specialistė K. Barišauskienė iškelia mintį, kad politikai kaip personažai yra daug patrauklesni TV kamerai ir žurnalistams, bet Lietuvoje tokių asmenų nėra daug.

Šiai minčiai pritaria ir žurnalistė D. Žeimytė-Bilienė sakydama, kad tokie asmenys, nors jų ir mažai, yra ryškūs, nes kitaip nebūtų viešojoje erdvėje: „Pavyzdžiui, Petras Gražulis, kuris turi vieną liniją ir dėl to yra išrenkamas. Jei jis dabar pakeistų savo kalbą ir sakytų, kad homoseksualai yra gerai, jo nerinktų, nes jis turi savo elektoratą, kuris juo patiki.“

„Ir jis visą laiką dalina gėles, tai dar viena iš įtakos galimybių žmonėms. Po tos laidos, kai jis dalino gėles, aš išėjau ir sakau: „Petrai, važiuoju pas žmoną, gali duoti dar gėlių?“ Jis davė gėlių ir tai suveikė, nes padėjo man pagal mano vertybių sistemą. Tai atrodo juokinga, bet veikia, nes esame žmonės, ilgos evoliucijos produktas, tad yra tam tikri mygtukai, kuriuos paspaudus – veikia“, – įsiterpia R. Mačiulis.

Specialistai kalba, kad žmonės nėra kvaili ir aiškiai mato, kas yra personažas, o kas – elgiasi natūraliai. Vis dėlto visi sutinka, kad didžioji visuomenės dalis savęs neįgalina.

„Mes, žurnalistai, tam ir esame reikalingi. Visą laiką sakau ir sakysiu, kad žurnalisto vaidmuo yra padėti žmonėms atsirinkti. Tačiau mus varžo Vyriausios rinkimų komisijos sukurtos taisyklės, pavyzdžiui, debatų metu žurnalistui mažai erdvės užduoti klausimus. Atrodo, kad perkame katę maiše, tad žiniasklaida galėtų pagelbėti, jei mus padarytų laisvesnius“, – tikina D. Žeimytė-Bilienė.

Ji pasakoja, kad žmonės dažnai neteisingai supranta žurnalistus, kai pastarieji į laidas kviečia politikus, uždavinėja jam klausimus, „puola“ ir atrodo, kad nėra oponento: „Bet aš ir esu tas oponentas, tai mano misija ir tikslas, atskleisti politiką jam oponuojant ir tai darant aršiai, atskleisti požiūrį, vertybes ir pan.“

Apibendrindamas diskusiją žmogaus elgesio ekspertas, verslo konsultantas R. Mačiulis neslepia, kad didžioji dauguma žmonių neatpažįsta politikų žaidimų: „Tačiau čia yra pasirinkimas – jei nori tikėti pasaka apie Buratiną, taip ir bus, bet tada nereikia pykti, kad politikai nepadarė, nors žadėjo. Gal dauguma žmonių supras, kas vyksta ir to naivumo bus mažiau.“

„Jaučiasi domėjimasis, daugėja analitinio bei kritinio mąstymo, žmonės nebebijo ir nori užduoti klausimus. Nuo mūsų pačių priklauso, kiek domimės, kiek atpažįstame tuos žaidimus. Nežinau valdžios, kuri buvo gera. Visada valdžia yra bloga, kaip tie politikai bežaistų, ar pateiktų save natūraliai, ar manipuliuotų, jie visuomet bus blogi, nes taip yra“, – kalba D. Žeimytė-Bilienė.

Kodėl evoliucija neišnaikino naivumo kaip žmogiškosios savybės? „Nes ji tarnauja žmogui, jei leidžiu sau būti naiviam, tada galiu perkelti atsakomybę kitam ir sakyti – valdžia bloga“, – tikina R. Mačiulis.

M360