Akivaizdus skandalas – jeigu nori prisidėti prie CO2 išmetimo mažinimo, turi žiūrėti piratinius filmus. Remiantis atvirų „Whois“ duomenų bazių duomenimis, šios piratinės platformos IP adresų sritis priklauso „RusMedia SLR“ įmonei, registruotai Maskvoje.
Didžioji dalis šių piratinių platformų paskyrų siejamos su Rusijos serverinėmis. Tarkime Filmai.in transliacijas vykdo iš „AIOT.RU“ serverių, „filmux.to“ svetainės el. paštas yra Uralo verslo lygos serveriuose.
Bandant blokuoti piratines svetaines, interneto vartotojai per keletą tarpinių punktų nukreipiami į Čeboksarus, Novosibirską ir kitas Rusijos platybes, kurių domenai pagal pavardes priklauso tikrai ne lietuviams. Į akis krenta ir dar viena aplinkybė – dauguma reklamos tinklų ar piratinių tinklalapių valdytojų taip pat Rusijos piliečiai. Vadinasi, iš jų generuojamų pajamų išlaikomos ir Ukrainoje kariaujančios Rusijos ordos.
Kaip visa tai vyksta? Įsivaizduokime pažangų lietuvį, kurio kraujyje verda noras būti žaliu ir tvariu bei kovoti su klimato kaita. Toks pilietis nori surinkti kuo daugiau tvarumo taškų. Deja, klasta paaiškėja per vėlai – perkami kuponai įvairiais būdais pasiekia Rusijos įmones „RusMedia SLR“, „Uralo verslo lygą“. Mainais už įmoką suteikiama prieiga prie prastos kokybės piratinių filmų.
Panaršius po „Facebook“ ar kitus socialinius tinklus matyti, kad kuponų platintojų apstu. Jei skelbiama, kad per dieną platintojai uždirba iki 500 eurų, dažnas pagalvoja: o kodėl nepabandžius? Tenka pripažinti, kad sistema veikia nepriekaištingai – kuponai perkami, filmai žiūrimi.
Prieš gerą pusmetį kai kuriems rinkos dalyviams galėjo susidaryti apgaulingas įspūdis , kad piratai jau pažaboti, jų tolesnė plėtra apribota. Tačiau tai buvo pernelyg optimistiškas vertinimas. Prieš gerą savaitę piratai paleido apmokėjimo sistemą, analogišką kitoms fintech platformoms. Ir visa tai daroma be jokios kontroliuojančių institucijų žinios, nes šalies teisėsaugos institucijos šios „veiklos“ kol kas nekontroliuoja.
Akivaizdu, kad veiksmingiausias tvarumo kuponų tramdymo būdas – aktyvus teisių turėtojų ar jų atstovų įsitraukimas ginant savo teises. Tuomet per 2-3 metus būtų įmanoma išvalyti internetą ir nukreipti vartotojų srautus į legalias svetaines. Tačiau teisių turėtojai dėl įvairių priežasčių keistų kuponų platinimą vis dar ignoruoja.
Tad situacija gana dviprasmiška – praprusęs Lietuvos jaunimas lyg ir pažangus, remia tvarumą, tačiau savo veiksmais pažeidžia legalių kūrėjų teises, nepaiso savo šalies deklaruojamų vertybinių principų. Galima spėti, kad dalis jaunimo kartais tiesiog nesuvokia, kad yra įtraukiami į nusikalstamą veiklą.
Įdomu tai, kad pirmieji tvarumo kuponai buvo pradėti platinti prieš daugiau kaip du mėnesius, tačiau įsikišus INAC, veikla buvo pristabdyta. Kaip ir reikėjo tikėtis, jau kitą dieną tas pats platintojas atgimė kito domeno nekalto kūdikio veidu ir vėl ėmė siūlyti kuponus, tik šį kartą jau skiria 1 proc. (anksčiau buvo 2 proc.) CO2 išmetimo mažinimui.
Keletas patarimų neapdairiems lietuviams. Pirmiausia supraskite, kad žiūrėdami piratinius filmus netiesiogiai remiate Rusijos karą prieš Ukrainą.
Antra, pažeisdami autorių ir kino kompanijų teises jūs apribojate mūsų kūrėjų galimybes kurti naujus filmus. Dažnai tenka girdėti, kad Lietuvos kinas nepasiekia holivudinių aukštumų. Tačiau kaip tobulėti, jeigu iš kūrėjų pajamas pavagia piratai. O tai galiausiai atsiliepia ir vietiniams pramogų industrijos atstovams. Jie taupo garsindami ar versdami filmus, o mes gauname prastesnę kokybę.
Išsivysčiusiose šalyse, pvz., JAV ar Švedijoje, kur intelektinė nuosavybė besąlygiškai gerbiama, prieš tokius „tvarumo kuponų“ pardavėjus nedelsiant būtų imtasi veiksmų: būtų stabdoma jų svetainių veikla, teikiami ieškiniai, o pati visuomenė bet kokius tokių kuponų pardavėjus įvertintų kaip visuomenės parazitus.
Nuo civilizuotų vakarų mes atsiliekame pusę amžiaus. Lietuviai vis dar be sąžinės graužimo naudojasi piratinių svetainių paslaugomis, o šių svetainių lankomumas, nepaisant taikomo blokavimo, pastaruoju metu siekia kosmines aukštumas.
Pagaliau Austrijoje ar Vokietijoje niekam nė į galvą nešautų girtis, kad žiūri nelegalių platformų filmus. Visuomenės netolerancija intelektinės nuosavybės grobstymui ten yra visuotina.
Prieš keletą metų ir Lietuvoje pasigirdo džiugių balsų, kad mūsų šalis jau nelaikoma piratine. Panašu, kad praūžusi pandemija vėl mus nubloškė į totalius „pirmūnus“ nuo galo pagal piratinių svetainių lankomumą.
Kyla klausimas, kodėl tokie pasyvūs išlieka teisių turėtojai, jų atstovai ar kontroliuojančios institucijos. Iki šiol didžiausia gresianti sankcija buvo svetainės blokavimas. Tačiau tai tik momentinis efektas. Blokavus svetainės “, blokavimas daugiau neveikia nė vienai užblokuotai svetainei. Viskas lengva ir paprasta.
Tad ar norime laukti 10-15 metų, kol išaugs nauja sovietinių vagysčių netoleruojanti karta, ar galime ko nors imtis jau dabar?
