Taip, krizė – tai galimybė arba patvirtinti tai, kas komunikuota ne vienerius metus, arba netinkamais komunikacijos sprendimais viską paneigti ir atitinkamai patirti pasekmes per reputaciją bei pardavimus.
Hm... O gal nebebus jokių pardavimų? Gal už tamsios nežinios kampo laukia bankrotas? Taip, ištiko krizė, kokios pasaulis neregėjo. Darbuotojų pritraukti nebereikia. Vadovai reikalingi tam, kad sumažintų nuostolius. Kokios dar vertybės? Kokios atsakomybės? Tvarumas? Gamta? Kam? Gamta pati valosi. Kam tai dabar rūpi, kai nežinia, kada ir kokie išliksime praūžus koronaviruso cunamiui.
Egzistuoja teorija, kad visą pasaulį sukrėtusi krizė pagaliau sugriaus nepamatuotais lūkesčiais grįstą ekonomiką, kuri kuria apgaulingą, tikrovės neatitinkantį pasaulį. Žmonės pradės tikėti tuo, kas yra iš tikrųjų, pagaliau žlugs netikrais dalykais paremtas burbulas ir homo sapiens sugrįš prie tikrųjų vertybių.
Tačiau kaip Y. N. Harari rašė savo knygoje „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ prieš 70 tūkst. metų įvykusios kognityvinės revoliucijos metu atsitiktinė genų mutacija pakeitė homo sapiens smegenų neuronų jungtis. Todėl homo sapiens gali sklandžiai bendradarbiauti tikėdami bendrais mitais, kurie egzistuoja tik kolektyvinėje jų vaizduotėje. Akivaizdu, kad į paleolito, akmens amžiaus, laikus krizė žmonijos nenublokš, homo sapiens naudos šiuolaikines paslaugas, atitinkamai kurs bei skleis mitus apie prekės ženklus.
Tikslinės grupės puikiai atsimena tai, ką žadėjo verslo ir viešojo sektoriaus organizacijos, kaip tai komunikavo. Taip pat visi pamatys, kaip organizacija elgiasi ištikus krizei – ar stengiasi nuosekliai laikosi užsibrėžtų vertybinių linijų, ar lengva ranka numoja į tai, kas buvo tvirtai deklaruota anksčiau.
Anksčiau ar vėliau krizė baigsis. Ar po trijų, ar po penkerių, ar po dešimt metų. Kaip visi atsimena (nes buvo daug investuota), kaip organizacijos rūpinosi savo darbuotojais, aplinka, verslo partneriais, lygiai taip pat visi pamatys ir užfiksuos, kaip organizacija elgiasi krizės akivaizdoje. Panikos būsenoje auditorija daug greičiau ir giliau priima visą informaciją, kuri tiesiogiai susijusi su egzistenciniais iššūkiais.
Galima lažintis, kad po penkerių metų daugiau nei pusė tikslinės verslo auditorijos atsimins, kad pirmieji atsiskaitymus su savo verslo partneriais nutraukė „Senukai“. Vienašališkai. Savanaudiškai. Nutraukė tiesiog sausai raštu pranešę apie tai savo verslo partneriams. Gali būti, kad šalyje įvyks grandininė atsiskaitymų sutrikimų reakcija, kurios pradininkas visuomenės akyse bus ir visiems laikams išliks „Senukai“. Taip, kaip 2009 metų pasaulinės finansų krizės vardas yra „Lehman brothers“ – pirmasis žlugęs investicinis bankas, nuo kurio ir prasidėjo viso pasaulio finansų griūtis.
Turėsime savo prekės ženklą, kuris reiškia koronaviruso krizę: „Senukai“. „Būti patikimu partneriu klientams ir tiekėjams bei puoselėti ilgalaikius bendradarbiavimo santykius, naudingus visoms pusėms“, -- tokia misija iki šiol skelbiama keskosenukai.com tinklapyje.
Bet kuri organizacija, supanikavusi ir neatsakingai iškomunikavusi sprendimus, rizikuoja tapti neigiamą reputacinį krūvį savo sektoriuje nešančiu prekės ženklu.
Kas atsisakys dar praėjusią savaitę plačiai išreklamuotų ekologiškų maišelių, kurie kūrė atsakingos įmonės įvaizdį, giliai įsirėš į tikslinės auditorijos atmintį. Kas grubiai išmes visus darbuotojus į gatvę, dar neseniai pasakojęs apie išskirtinius motyvacinius paketus kolektyvui, ilgam liks nedraugiškiausias darbuotojams prekės ženklas.
Verslui gresia daugybė itin skaudžių sprendimų – nuo darbuotojų atleidimo, pastatų uždarymų iki bankrotų. Kiekvieną sprendimą galima padaryti kirviu nukertant, nes situacija „force majeure`inė“ – reikia gelbėti tai, ką dar galima išgelbėti. Taip pat kiekvieną sprendimą galima priimti taip, kad darbuotojai, jų artimieji, giminaičiai, verslo partneriai, kaimynai, visi suprastų aplinkybes, pasekmes, variantus, jaustųsi įtraukti į jo priėmimą ir taptų prekės ženklo krizės ambasadoriais.