Nuotraukos be reklamos ženklų
Parodos „Miražai“ lankytojai čia gali išvysti naujosios kartos menininkų iš Lietuvos ir užsienio – Artūro Morozovo, Tado Kazakevičiaus, Danielio Forero, Dariaus Petrulaičio, Gedvilės Tamošiūnaitės, Justino Vilučio, Rasos Juškevičiūtės, Tiboro Galambo ir kt. – nuotraukas. Kaip pabrėžia G. Šileikytė, šįkart – jokio dėmesio prekės ženklams ar agentūrai, o tik patiems fotografams. Tad jei vykstant kampanijoms šias nuotraukas matėte su logotipais, užrašais ar kitais komerciniais ženklais – šįkart jie visi yra nuvalyti.
„Mums buvo įdomu, kas nutinka su reklamos fotografija, kurią mes įpratę matyti su tekstu, logotipais ir visa kuo, kai ją absoliučiai išvalai nuo visų žinučių ir prekės ženklų: ar ji dar gali kažkaip veikti, ar tampa absoliučiai neinformatyvi, bevertė, neįdomi?“, – parodos sumanymą aiškina G. Šileikytė.
Pasak jos, dingus tekstams ir prekės ženklams, liko tiesiog meninės fotografijos paroda. „Aš galvoju, kad tokio žanro kaip reklamos fotografija nėra. Yra tiesiog gera fotografija ir geras kadras. Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto kampaniją fotografavo Artūras Morozovas ir Antanas Sutkus. Samdydamas tokius žmones, tu turi suprasti, kad jie nepadarys kažkaip, kaip jie nedaro ir nebus tuo, kuo nėra. Tiesiog tu renkiesi fotografus pagal tai, ką jie jau daro“, – atskleidžia agentūros „Autoriai“ vadovė.
G. Šileikytė neslepia, kad įtikinti fotografus fotografuoti reklamai dažnai yra nemenkas iššūkis – jie turi išankstinių baimių, galvoja, kad turės daryti tai, kas prieštarauja jų meninei prigimčiai. O ši paroda iliustruoja, kad fotografuodami reklamai jie gali išlikti ištikimi savo meninei krypčiai.
Žinoma, tam reikia ir atitinkamo reklamos kūrėjų požiūrio. „Reklamos sritis yra labai greita – dažnai tai lyg konvejeris. Bet kai kuratorė Aušra atrinko parodai kadrus iš visų mūsų darytų kampanijų, tapo akivaizdu, kad tie kadrai, prie kurių sėdėjome daugiausiai valandų, jie čia ir atsirado“, – pastebi G. Šileikytė.
Naudosis proga iškelti fotografams aktualius klausimus
Vykstančia paroda „Autoriai“ tikisi ir plačiau atkreipti dėmesį į reklamos fotografijos iššūkius.
„Norisi sukurti progą pamąstyti, padiskutuoti apie reklamos fotografiją: paskutinėmis parodos dienomis su fotomenininkų sąjunga darysime diskusijas, kurių metu kalbėsimės apie reiklumą kadrui reklamoje, kurio labai dažnai mums kažkaip pritrūksta – norime viską padaryti greitai, pigiai, arba viskas turi būti labai aišku ir tiesmuka. Kita vertus, žinome, kad visi šioje parodoje pristatomi fotografai susiduria ir su kitais iššūkiais, pavyzdžiui, susijusiais su teisiniu reguliavimu“, – pasakoja G. Šileikytė.
Kaip pavyzdį ji pateikia situacijas, kai prekės ženklų atstovai, įsigiję nuotraukas, nesupranta, kad jų autorinės teisės nepriklauso jiems, kad jie kadrą turi tik tam tikram laikui ir jie negali su nuotrauka daryti, ką tik nori.
„Yra labai daug situacijų, kai nusiperka kadrą, pavyzdžiui, naudoti „Instagram“, o tu jį vėliau pamatai didžiuliame reklaminiame stende autostradoje – tai taip nelabai gali būti. Tokių situacijų yra labai daug, nes niekas tarsi nereguliuoja, o patys fotografai tam tikra prasme yra bejėgiai kovoti su tais didžiuliais prekės ženklais, ir tiesiog viską palieka. O mums tai yra trukdis, nes kiekvieną kartą, kai juos kalbini dirbti kartu, jie turi labai daug saugiklių ir baimių, ir verčiau pasirenka dirba užsienio šalyse, nors jie yra mūsų talentai. Lietuvoje šioje srityje vis dar tokie laukiniai vakarai“, – apgailestauja G. Šileikytė, pridurdama, kad taip pat bus planuojamos diskusijos su teisininkais.
O kalbant konkrečiai apie šią parodą, viskas buvo patikėta kuratorei Aušrai Trakšelytei, tad ją trumpai ir pakalbinome.
Kaip sureagavote išgirdusi „Autorių“ parodos sumanymą – ar atrodė, kad bus sunki užduotis sudėlioti meninę parodą iš reklaminių nuotraukų? Kokia buvo realybė – ar sunku buvo tai įgyvendinti?
Manau, kad „Autoriai“ yra ta reklamos agentūra, kuri neina lengvuoju keliu, o užsakovams stengiasi pasiūlyti įdomius, netradicinius ar nestandartinius sprendimus. Keletą agentūros darbų žinojau iš anksčiau, o prie keleto reklaminių kampanijų įgyvendinimo prisidėjo man iš anksčiau pažįstami menininkai ir fotografai. Tad bendrą įspūdį buvau susidariusi iš anksčiau, o susitikus su Giedre ir išklausius mintis apie būsimą parodą, nesunkiai „susidėliojo“ ir pačios parodos koncepcija. Sunkiau buvo per trumpą laiką rasti vietą, kur paroda galėtų vykti, kadangi ekspozicinė erdvė stipriai prisideda prie bendros parodos „išvaizdos“. „The Rooster“ galerija atitiko sumanymą idealiai, nes parodos ekspozicijai norėjosi mažiausiai dviejų atskirų erdvių.
Kokiais kriterijais rėmėtės atsirinkdama nuotraukas parodai?
Didžiąją dalį nuotraukų, kurias norėtų matyti parodoje, pasiūlė patys „Autoriai“. Tiesą pasakius, eksponatų atranką atliko jie patys, o man teko dalies atsisakyti, kad ekspozicija nebūtų apkrauta ir kad būtų išlaikyta pagrindinė parodos idėja – pergalvoti fotografijos poveikį kasdieniam (ne tik meniniam, bet ir socialiniam) gyvenimui, kadangi ji, kaip savarankiška arba pagalbinė priemonė, aktyviai dalyvauja ne tik formuojant prekės ženklą, mados bei dizaino įvaizdžio strategiją, bet ir konstruojant individualų požiūrį ar gyvenimo būdą. Ne tiek kriterijus, kiek siekis buvo sutelkti dėmesį į menininkų savitumą ir kūrybinį braižą. Šiuo principu ir buvo sudaryta parodos ekspozicija – vienoje galerijos erdvėje yra pristatomos fotografijos, kuriose dėmesys sutelktas į menininkų individualią stilistiką, o kitoje – foto/video – atliepiantys socialines aktualijas bei portretinį žanrą.
Kaip dažnai reklamoms naudojamos nuotraukos yra paveikios savaime, be jas papildančių prekės ženklų simbolių ar nuorodų?
Tikiuosi, kad atsakymą į šį klausimą ras kiekvienas parodoje apsilankęs žiūrovas.
Kaip pasikeitė nuotraukos poveikis, pašalinus reklamines dalis?
Nuotraukos „poveikis“ dažnu atveju priklauso ir nuo jos formato ar bendro išeksponavimo. Šiuo atveju nuotraukomis, „išvalytomis“ nuo jas lėmusio naratyvo, mano manymu, kuo puikiausiai perteikiamas jų autorių savitumas ir kūrybinis braižas.
Kuo skiriasi meninė ir reklamos fotografija? Ar yra kažkokios taisyklės, kurių turėtų laikytis fotografuojantys reklamai?
Man sudėtinga atsakyti į šį klausimą. Žinoma, skirtumų yra, nes įprasta reklaminė fotografija turi aiškų „tikslą“ ir sudedamasias dalis, ko neturi meninė. Skiriasi ir vertinimo kriterijai, be to reklaminė fotografija turi užsakovą, o meninė – nebūtinai. „Taisykles“ nustato vienos ar kitos srities atstovai, bet jas taip pat laužo abi pusės.
Kaip manote, kas šios parodos auditorija – tie, kas domisi reklama, ar tie, kas domisi fotografija?
Kaip jau minėjau anksčiau, šia paroda siekiama permąstyti fotografijos poveikį kasdieniam (ne tik meniniam, bet ir socialiniam) gyvenimui, tad jos auditorija – plačioji visuomenė (skirtingo amžiaus ar interesų grupės).
