Jis nesipuikuoja savo turtais, nesišvaisto pinigais, nesivaiko visuomenės dėmesio. Tačiau susiformavusį įvaizdį, kad yra nešnekus ir vengia rodytis viešojoje erdvėje, žinomas verslininkas ir mecenatas prof. Viktoras Butkus visiškai sugriovė konferencijoje „Lūžio taškas 2017”, kurioje atvirai dalinosi tiek savo artimiausiais planais, tiek požiūriu į šeimos vertybes ir lietuvišką verslą.

Kitoks elito supratimas

Pastaruoju metu V. Butkų viešojoje erdvėje matome kiek daugiau: Vilniuje jau kylant jo lėšomis statomam būsimam modernaus meno muziejaus „MO“ pastatui, verslininkas dažniau pasidalina su tuo susijusiomis mintimis. O kol to nebuvo, jo nuomone, ir šnekėti nelabai buvo apie ką. „Turiu tokią savybę, labai nemėgstu kalbėti apie du dalykus. Pirma – nekalbu apie tai, ko neišmanau. Kai buvau „Fermento“ direktoriumi, šnekėdavau apie mokslą ir verslą, kadangi tai gerai išmaniau. Antra, labai nemėgstu kalbėti, ką padarysiu, nes jei nepadarysi, paskui klaus, kodėl nepadarei, kam to reikia? Dabar, kai aplink muziejų jau kranai kyla, drąsiau kalbu: prieš pusę metų nebūčiau tiek kalbėjęs“, – šypsojosi jis.

Viešumos jis patikino taip pat nevengiantis, tik, matyt, prasilenkia mąstymas, kaip kas ją supranta. „Aš einu į teatrus, koncertus, mano žmona namuose yra mūsų kultūros ministrė, ir mes turime bilietus į visus festivalius, bet to elito, apie kurį šnekate, aš ten nematau, nebent vyktų koks prestižinis koncertas. Reikia atsirinkti, kas yra ta viešoji erdvė: jeigu tai yra kažkoks madų festivalis, taip, mes ten nevaikštome“, – neslėpė V. Butkus.

Kodėl V. Butkus, kaip įprasta turtuolių įvaizdžiui, nesipuikuoja prabangiomis vilomis ar jachtomis? Vien šis klausimas verslininkui atrodo keistas: prabangos žaisliukų jis neturi, o puikuotis turtu, jo įsitikinimu, neetiška. „Taip, turime vilą – 1940 m. statytą namelį kaime, kuriame renkasi mūsų šeima“, – juokėsi jis, pridurdamas, kad savo darbo praktikoje daugiausiai bendradarbiavo su užsienio mokslininkais-verslininkais, protingais ir turtingais žmonėmis, kurie, tikėtina, prisidėjo prie jo požiūrio susiformavimo.

„Dirbant Vakaruose labai svarbus yra etiškas elgesys. Nenoriu nieko sakyti apie Lietuvą, bet Vakaruose visiškai nebūtų toleruojama, jei vadovas važinėtų su penktu BMW, o savo darbuotojams mokėtų minimumą, ar sakytų dirbk pusę etato už pusę minimumo. Tai tiesiog yra absoliučiai neetiška“, – įsitikinęs V. Butkus.

Užduotis – protingai išleisti pinigus

Prisimindamas savo verslo pradžią, V. Butkus pasakojo visai nesiekęs tapti turtingu. Tik susiklosčius istorinėms aplinkybėms, 1990 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, laboratorijai, kurioje jis dirbo, buvo nutrauktas finansavimas, ir teko galvoti, kaip išgyventi.

„Tai, kuo aš užsiiminėjau visą gyvenimą, tam tikra prasme man buvo kaip įdomus žaidimas. Rašydamas tiek vieną, tiek po to kitą disertaciją dirbdavau po 14-16 valandų per parą, buvo smagu dirbti su geru kolektyvu, džiaugėmės vienas kito rezultatais ir negalvojome apie pinigus. Dirbai mylimą darbą ir viskas. Laimei, kai teko iš mokslininko tapti verslininku, paaiškėjo, kad tai, ką kūrėme, buvo neblogas komercinis produktas: jis buvo unikalus ir iš mūsų jo norėjo vokiečiai, prancūzai, amerikiečiai ir tt. Pinigai atsirado lyg nesistengiant jų uždirbti“, – atviravo jis, pridurdamas, kad tam visgi buvo svarbu pasirinkti tinkamą tyrimų objektą, kuris leistų sukurti vertingą produktą. „Būtume pasirinkę tyrinėti kokį varlės šlaunies geną, niekas pinigų nebūtų davęs“, – juokėsi V. Butkus.

2010 m. „Fermentas” buvo parduotas JAV kompanijai „Thermo Fisher Scientific“, už jį sumokėjusiai rekordinę nepriklausomos Lietuvos istorijoje sumą – 290 mln. dolerių. Priminęs šią sumą ir matydamas auditorijos reakciją V. Butkus prapliupo juokais. „Nežiūrėkite į mane taip, ne viskas mano. Juk buvo daugiau akcininkų, kai kas į fondus buvo padėta – teko dalintis. Bet šis pardavimas labai prisidėjo prie mokslo prestižo Lietuvoje kėlimo“, – džiaugėsi V. Butkus.

Gavęs savo dalį, pirmiausia V. Butkus sako norėjęs atsiskaityti su valstybe – už pardavimą teko sumokėti daugiau nei 10 mln. eurų mokesčių. „Po to žiūrime, vis tiek dar nemažai yra, reikia galvoti, ką su jais padaryti“, – juokėsi jis. Tiesiog palikti juos trims savo vaikams jie su žmona Danguole nemanė esant teisinga. „Statistika rodo, kad pinigai dingsta trečioje kartoje: anūkai pinigus iššvaisto labai greitai ir ne patiems geriausiems tikslams“, – savo sprendimą paaiškino jis.

Kalbėdamas apie šeimos vertybes V. Butkus neslėpė: jo vaikams nebuvo apribojimų, kai būdavo kalbama apie išsilavinimą, kultūrą ir sveikatą. Tačiau dabar jie visi, baigę mokslus užsienyje, yra grįžę į Lietuvą, čia dirba ir puikiai tvarkosi patys. „Jei anksčiau ir kildavo kokių auklėjimo sunkumų, sakydavau, aš kenčiu, mokau pavyzdžiu. Suveikė – nė vienas šunkeliais nenuėjo“, – šypsojosi jis.

O galvodamas apie tai, kaip elgtis su turimais pinigais, V. Butkus prisiminė JAV milijardieriaus Warreno Buffeto posakį, kad turi būti gėda mirti turtingam. „Iš pradžių aš to nesupratau. Bet galvoju, kaip čia dabar, dar man liko pinigų, o jei imsiu ir numirsiu, man bus gėda, reikia kažką daryti“, – šmaikštavo verslininkas. Visgi, surimtėjęs jis patikino tikrai tuo tikintis, kad pinigus reikia sugebėti ne tik protingai uždirbti, bet ir protingai išleisti. O modernaus meno muziejus, kurio idėja gimė besikalbant su menininkais, kuriančiais jų šeimos sodyboje vykusiuose pleneruose, pasirodė puiki mintis.

„Be to, ieškojome kažko, kas būtų mums abiem su Danguole įdomu. Jei vienam bus įdomu dailė, o kitam – žirgai ar šaudymas, kas iš to? Vaikai jau išsivaikščiojo, jei ir mes išsivaikščiosime, nebebūsime šeima. Čia mūsų būdas tvirtinti šeimą“, – šypsojosi jis.

V. Butkus sako savo pinigų leidimo būdui sugalvojęs net specialų terminą – išvesticija. „Jūs visi čia kalbate apie investicijas, o aš užsiimu išvesticijomis. Gal todėl manęs dažniausiai klausia trijų klausimų: kodėl pardavei „Fermentą“, kiek gavai, tada, jei nežino, klausia, kur leisi, o jei žino, klausia, kodėl taip durnai leidi“, – juokėsi mecenatas.

Kur ieškoti valstybės?

Butkų surinktoje kolekcijoje – apie 4500 vaizduojamojo meno kūrinių. Didžioji dalis jų – iš nepriklausomos Lietuvos laikotarpio, po 1990 m., taip pat dalis yra iš Sovietų Sąjungos laikų: daugiausia tai yra tie darbai, kurie tuomet į muziejus nepateko dėl neįtikimo sistemai. „Turime tokį Raimundo Šližio paveikslą, kuriame užrašyta, ačiū partijai ir vyriausybei, kuri leido tapyti tokius gražius paveikslus. Toks ironiškas darbas, aišku, tais laikais nepakliuvo į muziejų, tad dabar mes pasistengėme surinkti tuos ideologiškai neteisingus“, – pasakojo V. Butkus.

Meno kūrinių kolekcija Butkams kainavo 5 mln. eurų, dar 3 mln. eurų buvo sumokėti už žemę ir 7 mln. eurų už muziejaus pastato statybą. Iš viso – 15 mln. Eurų, tačiau kasmet jo išlaikymui, skaičiuojama, reikės dar 600 tūkst. eurų. Butkai tikisi, kad atsiras galinčių tuo pasirūpinti. „Mes Lietuvai dovanojame mersedesą, bet benzino reikės užsipilti patiems. Galvojame, kaip tai galės veikti. Dalį lėšų muziejus surinks iš bilietų pardavimų, dar dalį – iš prekybos suvenyrais, taip pat tikimės mecenatų pagalbos. O su valstybe derėtis labai sunku. Prašėme Kultūros ministerijos pinigų, jie, pasirodo, ne valstybė, pinigų duoti negali, premjeras irgi ne valstybė, Ramūnas Karbauskis dabar Seimo kultūros komiteto pirmininkas, dar pas jį nebuvome, gal reikės jo paklausti, ar jis yra valstybė“, – juokėsi V. Butkus.

Iš salės nuskambėjus klausimui, o gal tie ieškomi mecenatai vėl galėtų būti patys Butkai, verslininkas šmaikštavo, kad visko atiduoti negali. „Negaliu paskutinių atiduoti, mano šuo dar valgyti nori“, – šypsojosi jis.

M360


Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją