Menininkai vengia verslo kategorijų ir terminų, nes pats kūrybos tikslas dažnai skiriasi nuo verslo. Menininkas turi savo autentiką ir braižą, o kuria todėl, jog nekurti negali. Kūrėjo pirminis siekis išreikšti save, o verslas siekia uždirbti pinigus ir būti pelningu. Tai – du kraštutinumai. Tačiau egzistuoja ir visi tarpiniai variantai, kuomet verslas yra grindžiamas vertybėmis, o menininkas savo kūrybą suvokia kaip produktą, kurį kurdamas ne tik jaučia pasitenkinimą, bet ir solidžiai uždirba.
Nustačius kainą kūrinys praras vertę – klaidingas įsitikinimas
Tiesa ta, jog nustačius kainą kūrinys tampa dar vertingesnis, nes atspindi tai, kiek daug savo laiko, išminties, kūrybos ir išjautimo į jį sudėta. Kartu parodoma pagarba savo įdėtam darbui.
Kuklumas yra puikybės forma, kai viduje manausi esantis geresnis už pagyrūnus, bet esu toks šventas, kad net niekam nesakau garsiai. Taip, esu labai teisuoliškas, piktas ant kuriančių ir uždirbančių, bet kartu – pasislėpęs. Pagalvokim, o kas jeigu gyvenimas man davė talentus ne šiaip sau, o tam, kad dalinčiausi? O kas, jeigu aš taip pat palaikyčiau visus kuriančius?
Menininkas, kuris atsisako įvertinti savo kūrinius ir pažvelgti į juos kaip į produktą turi didelį ego: „štai koks aš ir štai koks mano kūrinys“. Be abejo, ego yra svarbus saviraiškai, autentikai, individualumui ir išskirtinumui. Tačiau jei ego suserga, kūrėjas gali nepastebėti, kad jam yra kur tobulėti ir mokytis naujų dalykų. Pavyzdžiui, drąsos dalintis, komunikuoti apie savo kūrybą ar išmokti parduoti subtiliai, elegantiškai ir organiškai, tiksliau – nepardavinėjant.
Idealiame menininkų pasaulyje visi kurtų ir pinigai neegzistuotų, bet mes gyvename visuomenėje, kurioje turi užsidirbti tam, kad išgyventum. Pinigai nėra blogis ir jei menininkas uždirba, tai nereiškia, kad jis blogas kūrėjas. Atlygis – tai menininko darbų įvertinimas, todėl parduoti savo kūrinį reiškia pasitarnauti kitiems. O uždirbti pinigai dar padeda sumokėti už dažus ar kitus kūrybai reikalingus resursus.
Parduotas kūrinys – įdėto darbo įvertinimas
Norint į savo kūrybą pažvelgti kaip į produktą, reikia pasitelkti tinkamą strategiją, tačiau kaip elgtis menininkui, kuris bijo žengti pirmą žingsnį?
Jeigu kūrėją nupurto tokie žodžiai kaip „produktas“ ir „strategija“, tuomet nėra būtina juos vartoti, o galima pasilikti ties „kūryba“ ir „dalinimasis“. Labai svarbu prisiminti, kad mes esame vieni dėl kitų ir kažkam reikia būtent jūsų kūrybos. Ne jau sėkmingų įžymybių, o būtent jūsų. Kiekvienas žmogus turi save kažkaip išreikšti ir tame gali būti daug džiaugsmo.
Menininkai purtosi marketingo ne todėl, kad nenorėtų parduoti, uždirbti ir būti žinomi, bet todėl, kad bijo būti nuvertinti, matuojami, sukritikuoti, išjuokti ar sulyginti su pigiu šlamštu be sielos. Nenorime būti nekuklūs, išsišokę, agresyvūs, susireikšminę. Kai pradedame apie tai galvoti, jausmas gali būti paralyžiuojantis. Todėl daugybė žmonių niekada nepradeda.
Viskas pasikeičia tada, kai savo galvoje pakeičiame tai, ką matome – ar jus puolančią minią, ar jūsų ieškančius žmones, kurie atpažįsta, apie ką iš tiesų esate.
Galimybių būti matomiems yra daugiau, nei bet kada
Technologijoms judant į priekį, atsiranda daugiau galimybių tapti matomiems. Informacinės technologijos iš tiesų padarė ir daro stebuklus. Savo paskutinį paveikslą pirkau Instagram kanale. Dar prieš 20 metų šios dailininkės nebūčiau atradusi be išskirtinių pastangų, o dabar jos kūrinys kabo mano studijoje ir labai didžiuojuosi, kad jį nutapė lietuvė.
Meno kūrinio pardavimui svarbu ne tik verslo ir pinigų valdymo įgūdžiai, tačiau ir kuriančio žmogaus psichologija – kiek drąsus ir atsparus esu daryti tai, ką noriu padaryti.
Prognozuojama, kad tik laiko klausimas, kai verslams nereikės turėti didelių struktūrų, nes kiekvienas asmuo galės tapti individualiu verslu – savo asmeninių paslaugų teikėju. Sistema keičiasi, lygiai taip leisdama kiekvienam kūrėjui tapti individualiu verslu. Ir tegul tik nesustabdo mūsų pačių susikurti įsitikinimai ir baimės.
