Marius Zelenius teigia, kad Lietuvos oro uostai – kompleksiškas darinys, su specifinėmis veiklomis ir grandioziniais projektais, kur darbo komunikacijai visada bus daugiau negu yra rankų. Na, o prieš tai Marius daugiau nei 11 metų dirbo komunikacijos agentūrose, kuriose įgyvendino ne vieną integruotos komunikacijos projektą: buvo ir bankų, ir prekybininkų, ir NT vystytojų, ir laidojimo paslaugų teikėjų. Vienus projektus keitė kiti, o greitis – kaip lenktynių trasoje. Ir tai – puiki terpė klaidoms! Būtent apie klaidas ir požiūrį į jas kalbamės su Mariumi.
– Mariau, tavo išsisukimo planas ištikus feilui yra?
– Kai nutinka feilas, aš suprantu, kad su juo įvyksta ir žala. Tu sufeilinai: galbūt nespėjai su terminais, kažko neįsivertinai, tad pirmas dalykas – turėtumei daryti viską, kas įmanoma, kad ta žala nesiplėstų, o tuomet jau tvarkytis su padariniais. Čia, aišku, toks teorinis lygmuo, bet gyvenime būna visaip.
– Kaip komunikacijos žmogui ar tau feilas = krizė?
– Jei kiekvienas feilas būtų krizė, tai krizentume nuolatos! 😊 Tikrai ne kiekviena nesėkmė yra krizė. Tai turbūt labai priklauso nuo to, kokį žmonių ratą tai liečia, kiek žalos pridaro bei daugybės kitų faktorių.
– Kaip manai, kodėl žmonės vis dar bijo viešai kalbėti apie savo nesėkmes?
– Kalbėdamas apie nesėkmes tampi labai pažeidžiamu. Klausimas, kiek mes galime sau leisti būti pažeidžiami ir kokioje aplinkoje esame? Ar aplinka yra tolerantiška feilams, ar tai yra klaidų ir mokymosi kultūra, ar tai aplinka, kurioje visiškai netoleruojamos nesėkmės. Jei esi būtent tokioje aplinkoje, manau, suklydus stengsiesi maksimaliai išsisukinėti ir parodyti, kad tai ne klaidos arba, kad tu esi nekaltas, gal kaltas kažkas kitas, o gal aplinkybės. Be abejo, mes turime galią pasirinkti arba keisti aplinką, kurioje esame.
– Kodėl sutikai savo feilu pasidalinti viešai?
– Aš noriu kalbėti apie didelį greitį, kuriame mes gyvename ir apie tai, kad feilų jame išvengti nepavyks. Mėgstu komandoje klausti kolegų, kokiu greičiu jie šiuo metu lekia. Mes tarsi pasimatuojame, kas šiuo metu važiuoja 90 km/h, kas 160 km/h, kas 110 km/h. Tuomet galiu suprasti, koks bendras komandos greitis šiuo laikotarpiu, kiek ilgai šis greitis tęsis ir įsivertinti, ar jau reikia stabdyti, nes kitaip labai lengva sudeginti „variklį“. Negali juk nuolatos varyti 160 km/h, kartais yra normalu važiuoti ir 70km/h greičiu. Manau, kad būtent apie lėkimą ir greitį mes nedažnai kalbame.
– Ar tu dažnai patiri tą jausmą, kad nieko nebespėji?
– Būna. Gal tai nėra nuolatinė mano būsena, bet tokie etapai tikrai būna. Čia turbūt klausimus reiktų užduoti sau pačiam, kada gali pasakyti, kad jau reikia stabdyti? Bet kokioje srityje darbų gali turėti visą laiką labai daug, mes realiai kartais turime save stabdyti, nes erdvės darbams yra daug, nuolat galima kažkur sukurti vertę, kažką papildomai padaryti, o tuomet puoli daryti ir tą, ir aną, ir pamatai, kad greitis, kuriuo važiuoji, yra labai didelis, o trasoje esi ne su lenktynine mašina, o su sunkiai pakrautu sunkvežimiu.
– Mariau, kaip manai, ko iš klaidų ir nesėkmių išmokai?
– Iš skirtingų nesėkmių veikiausiai išmokau skirtingų dalykų. Feilai įvyksta, kai kažko laiku neįsivertini, bet tai yra tiesiog normalu, nes visko visą laiką įsivertinti tiesiog negali, tai yra neįmanoma. Gali būti daugybė priežasčių, kodėl įvyksta feilas, ir pats feilas nelygus feilui, tai gali tapti lengva pamoka ir kitą kartą galėsi viską padaryti geriau, o gali tekti keisti įpročius ar tinkamai suprasti savo emocinę būklę, o kartais galbūt tiesiog pritrūko patirties?
– Ar dirbant komunikacijos srityje apskritai įmanoma išvengti klaidų ir nesėkmių? Kaip reaguoji, kai visgi sprendimai nepasiseka?
– Komunikacijos srityje klaidų išvengti neįmanoma! Komunikacija yra tokia sritis, kurioje link savo tikslo gali eiti labai skirtingais keliais, yra labai daug būdų, kaip jais eiti ir tie keliai ne visada pasiteisina. Kaip reaguoju į nesėkmes labai priklauso nuo situacijos, feilo dydžio ir kiek žalos jis padarė, kokį efektą sukūrė, bet kiekvienu atveju stengiuosi pasižiūrėti ir įsivertinti, ką iš to išsinešti galima gero ir ką blogo.
– Patarimas tiems, kurie bijo klysti.
– Stiprybės! Jei žmogus tikisi ir galvoja, kad galima gyventi neklystant, tam žmogui turėtų būti labai sunku! Manau, kad pats žmogus turi tai suprasti ir atrasti, nieko čia nepatarsi, galima tik palinkėti dirbti su savimi pačiu. Turime išmokti susitaikyti su klaidomis, susitaikyti su netobulumu.
– Man rodos, esi iš tų žmonių, kurie net ir krizinėse situacijose išlaiko ZEN ramybę ir į jas reaguoja šaltu protu. Ar visgi būna ir kitokių situacijų?
– Nežinau, aš toks pats žmogus kaip ir visi. Pramuša ir man, kartais tai mažiau parodau, kartais daugiau, bet krizinės situacijos užkuria emocijas ir veikiausiai meluočiau, jei sakyčiau, kad jos manęs neveikia. Tiesiog kartais pavyksta susitvardyti ir neperduoti to aplinkai, o kartais nepavyksta.
– Klaidų labiau linkėtum draugui ar priešui? Kodėl?
– Aš priešų neturiu! Gal aš kažkam priešas, bet aš priešų neturiu. Galbūt būna kažkokie žmonės, kuriems aš oponuoju, su kuriais griežčiau pasiginčiju, ar, sakykime, aštresnėje diskusijoje dalyvauju, bet aš priešų neturiu, o kai neturi priešų, neturi ko jiems ir palinkėti! O klaidų, manau, linkėk nelinkėjęs, jos vis tiek bus! 😊Klausimas tik, kokie tapsime po jų.
– Geriau šimtas klaidų ar 100 Eur? Kodėl?
– Aš tai sakau, kad 100 Eur! Šimtas klaidų ar taip, ar taip bus, o 100 Eur kiekvieną dieną už dyką niekas nesiūlo, tai aš juos pasiimu 😊
