Uždaroje komunikacijos profesionalų grupėje pasiteiravau kolegų, kiek iš jų turi komunikacijos krizių metu scenarijus. Nujaučiau, kad šioje vietoje yra nemažai pasikliaunančių vizija „reiks ir turėsim“, „reiks ir kažkas padės“, bet nuoširdžiai sakau – norėtųsi, kad būtumėm bent perpus labiau pasiruošę krizėms ir komunikacijai jų metu.
Turiu krizių planą, bet jo nenaudoju
Pradėsiu nuo tų, kurie teigia, kad krizių valdymo ir komunikacijos planą turi, bet jo nenaudoja. Tokių trečdalis. Ir drįstu spėti, kad to priežastys kelios: arba šį scenarijų kūrė ne pats komunikacijos specialistas, arba jame nebuvo įtrauktos pandemijos (sakoma, kad kiekvienos šalies vyriausybė pandemiją ir epidemiją yra įtraukę į top galimų krizių 5-tuką). Gali būti, kad scenarijus kurtas per seniai ir jau „neaktualus“, bet tai daugmaž ir visos priežastys, kodėl jis gali būti nenaudojamas.
Pandemijos pradžia buvo smilkstanti. Ji nenukrito neperspėjusi, tų vadinamųjų notifikacijų, kad artėja, gaudavome kasdien. Tik kiek į šiuos signalus reagavome ir ką tuo metu pasiruošėme, kad sulaukę pirmųjų reguliavimų jau tiesiog veiktumėme pagal vidinį susitarimą? Tų, kurie sureagavo ir proaktyviai ėmė komunikuoti greičiau nei reikėjo, nebuvo. Ir, atvirkščiai, galėtumėme vardinti atvejus, kai žinutės laukėme iš vienų, o komunikuoti jau buvo pradėję kiti, ne šeimininkai. Tad pamoką geriau greičiau nei vėliau priimkime kaip esminę. Kad ir kaip sunku tai būtų įgyvendinti organizacijų viduje.
Neturiu nei plano, nei scenarijaus, bet jaučiu, kad reikia
43 proc. savo srities atstovų sako, kad neturi krizių valdymo scenarijaus. Gal net juo netiki, nors pripažįsta, kad tokį turėti reikėtų.
Tiesa, jis imlus darbui, reikalaujantis kelių prisėdimų, gali keistis, turi būti „gyvas“, bet svarbiausia – labai reikalingas.
–Taupo laiką. Net jeigu paaiškėtų, kad iš viso netinka nutikusiai situacijai. Bus aišku, nuo ko nepradėti.
– Sumažina chaosą. Nebūkim tikri net dėl savęs pačių, kaip elgtumėmės krizės atveju, todėl ramioje aplinkoje sukurtas planas, ko imtis, padės komandai paskirstyti darbus, žinoti, kada reaguoti, koks ko nors kiekis (komentarų, susijusių asmenų, neveikiančių kamerų, čia gali būti bet kas) nurodo, kad pakeliama „raudona vėliava“.
– Veikia greičiau už pasimetusį tave. Kol jūs galvosite, kokiu žodžiu pradėti sakinį, krizių scenarijuje pasirengtas paruoštukas bus geriausias tos akimirkos sprendimas. Ne tobulas, bet pats tas tai akimirkai.
– Įsuks į rutiną greičiau. Tik spėsit papildyti aktualijomis, eisit per aiškų sąrašą ir paukščiuosit – „padaryta“ arba „neaktualu“.
– Turėsit laiko numigti. Nes tai bus gyvybiškai svarbu, jeigu krizės valdymui reikės visų paros valandų. Ne vienos paros. Paprastas planas, žingsniai ir jame paliktos nuorodos galės būti vykdomos kito patikimo asmens, net partnerių iš išorės.
Ko išmokė pandemija:
Vis tiek galvojome per sudėtingai. Krizės pasižymi neaiškumu, painumu, vis naujai pasirodančiai painiai faktais, todėl kas kas, bet jūsų krizių valdymo scenarijus turi būti paprastas.
Svarbi ir emocinė savijauta. Šio punkto krizių komunikacijoje nebuvo, jį padiktavo pandemija ir ačiū jai, nes tas išsitęsęs laikas, kai negali nei dėti taško, nei jau švęsti, kad pavyko stipriai paveikė ir komunikuojančių emocinį lygį.
Krizės išgrynina. Leidžia naujai pažinti kolegas, partnerius, klientus, net šeimos narius.
Krizės įprasmina. Manau, kad nėra kitos tokios komunikacijos srities, kuri būtų tokia naudinga tiems, su kuriais dirbame.
Užfiksuokime atsakomybes. Tame pačiame krizių plane aiškėja, kas konkrečiai už ką bus atsakingas, išgyvenus pandemiją tai daryti net lengviau. Šioje vietoje ypač reikia konkretumo ir žinojimo, tai kas bus sakoma darbuotojams, kas skambins žiniasklaidai, o kas reguliuojančioms institucijoms, kur padėti power bankai ir kodėl krizių valdymo grupei negali vadovauti įmonės vadovas.
Ačiū tau, pandemija.
