Vienareikšmiško atsakymo nėra, o jų spektrą lengviausiai pailiustruoti šviežiu asmeniniu pavyzdžiu.
Jis yra nesudėtingas ir gana schematiškas, tad šiais interneto viduramžių laikais gali daug kam praversti. Štai Lietuvos tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininkas Sakalas Gorodeckis portalo „Alkas“ publikacijoje „Senąjį Vilnių puola hienos“ iki soties priskleidė gandų apie komunikacijos agentūrą „Bosanova“ ir jo straipsnyje neįvardinamą steigėją, kuriuo esu aš. Iš pradžių padėsiu autoriui susigaudyti, kokius neteisingus gandus jis skleidžia, o paskui pažiūrėsime, kaip su panašiais gandų skleidėjais verta elgtis.
Visų pirma, S. Gorodeckio autorinėje publikacijoje minimas gandas, kad „per kitas firmas“ padedu konservatoriams, tėra gandas, nes visiems, kam tik padedu, tai darau su kolegomis „Bosanovoje“ arba asmeniškai pagal darbo sutartis, pavyzdžiui, su aukštosiomis mokyklomis. Tarp žmonių, kuriems padėjau, galėjo būti konservatorių, tačiau apie tai nežinojau. Jei pamatysite, kad padedu konservatoriui, pasakykit, prašau. Ne todėl, kad tai blogai, o tiesiog norėčiau žinoti, gal padėčiau dar daugiau. Rašau be ironijos – man dažnai knieti padėti konservatoriams.
Gandas, kad padedu vienam iš kandidatų į prezidentus, skamba kaip komplimentas. Kiek malonu, kad S. Gorodeckis jį skleidžia, bet visgi turiu paneigti, idant perspektyvus kandidatas gali imti ir nesikreipti dėl tariamo užimtumo šiuo klausimu. Įsivaizduoju, iš kur ši paskala galėjo kilti. Per praėjusius prezidento rinkimus padėjau Dalios Grybauskaitės rinkiminei kampanijai. Už tai gavau net tris dalykus: puodelį su prezidentės portretu, kurį labai branginu, padėkos raštą, kurį žadėjau įsirėminti, ir lipduką, kurį padovanojau vaikams. Tam, kad neatrodyčiau angažuotas, galiu pasigirti, jog iš prezidento Valdo Adamkaus taip pat esu gavęs gražiai surašytą padėką, tik ne už pagalbą rinkimuose, o už visuomeninę veiklą.
Na, ir apie darbą su „ROSATOM“, rašau kaip minimam gande – didžiosiomis raidėmis. Ohoho gandas! Jei anie juokingi, tai šiuo atveju jau rimtas kaltinimas, už kurį reikia atsakyti! Nuolat dirbau su energetika, tačiau tik atsinaujinančia ir žalia. Mūsų agentūra „Bosanova“ kadaise organizavo konferenciją Seime šia tema, kiek pamenu, pačioje gražiausioje Kovo 11-osios, salėje. „ROSATOM“ turėjo nepatikti. Su rusų energetikais galiu būti susijęs nebent tik per kitas firmas, o konkrečiai „Lietuvos dujas“: moku „Gazpromui” už tai, kad šildausi būstą arba kepu kiaušinienę.
Greta nešiojamų gandų ponas Gorodeckis dar špilkuojasi dėl „MG Baltic” (tarp Bosanovos klientų nepasitaikė, o, bet, tačiau turėtumėm ką patarti, juolab ten dirba tūkstančiai nuostabių žmonių) bei, kaip minima S. Gorodeckio publikacijoje, „nekalto palaikymo liberalams“. Nors tai nepristatoma kaip gandas, turiu pasiaiškinti. Esu dirbęs su keliomis partijomis, ne tik Lietuvoje. Tarp „Bosanovos“ darbų buvo dvi Liberalų sąjūdžio rinkiminės kampanijos – į Europos parlamentą ir savivaldybių tarybas. Abi šias kampanijas politologai ir daugelis komentatorių sutartinai peikė iki rinkimų ir gyrė po jų. Vėliau, besirengdama Seimo rinkimams, Liberalų sąjūdžio vadovybė ėmė tvarkytis savaip ir štai turime politinę areną kokią turime. Tuo tarpu minimam straipsnyje ponas S. Gorodeckis bando susieti „Bosanovos“ darbą su liberalais ir Basanavičiaus paminklo reikalus, kurie vyko kitu metu.
O dabar grįžtu prie patarimų, kaip elgtis su nebūtais dalykais siejamiems verslininkams, remiantis savo paties pavyzdžiu. Viena iš galimybių yra imti ir paaiškinti, kaip yra iš tiesų socialiniuose tinkluose arba žiniasklaidoje. Tokiu atveju gandonešis turi tris galimybes, kaip elgtis toliau:
A. Džentelmeniškoji, tai yra atsiprašyti, jog suklydo;
B. Atidėjimo, tai yra apsimesti, kad nieko neįvyko, o atsakymas į gandus tėra kita nuomonė;
C. Agresyvioji, tai yra toliau skleisti gandus, virkaujant apie teisę į nuomonę ir ieškant kitų „nuodėmių”.
Trumpai aptarkime šiuos variantus. Štai variantas A yra tinkamas tik etiškiems žmonėms, tikriems visuomenininkams, doriems politikams. Visi žmonės gali suklysti, nes kas gi neklysta daug dirbdamas? Džentelmeniški žmonės būna dėkingi už parodytas klaidas, jas ištaisyti jiems yra garbės reikalas. Bus matyti, ar ponas S. Gorodeckis yra toks žmogus.
Variantas B vadinamas atidėjimo, nes šmeižikas palieka savo melą nepaneigtu, tačiau lieka kaip ir pralaimėjusio pusėje. Visuomet į paskleistas apkalbas galima parodyti pirštu ir užuosti, kaip jos smirda. Apšmeižtą žmogų visada atsiranda palaikančių ir tuomet, neapsikentus blogo kvapo ar atsiradus pagundai, tenka grįžti prie A arba C variantų.
Na, ir variantas C yra plačiai naudojamas visuomenininkais apsimetančių karingų interesų grupių, visokio plauko populistinių politikų. Jo esmė yra gauti dėmesio dar ir dar, sudaryti skriaudžiamojo įspūdį, nors realiai skriaudą daro pats šmeižikas. Šis variantas gali pasirodyti patrauklus tik iš pirmo žvilgsnio, nes toks elgesys palaipsniui neša į visuomenės ir politikos užribį. Nuo panašiu būdu dėmesio siekiančių žmonių ima atsiriboti tikri visuomenininkai ir normalesni politikai. Žiniasklaida pateikia ir nenaudingus šmeižikui faktus, ima rodyti mažiau arba visai nerodo dėmesio, tuomet lieka kaltinti tą pačią žiniasklaidą, ką nuolat daro ponas S. Gorodeckis socialiniuose tinkluose. Labai patogu bėdavotis įžūliais miestų tankintojais, mafijinėmis struktūromis, kurios valdo Lietuvą. Liūdna, tačiau tokioje kovoje su vėjo malūnais yra diskredituojami tikri visuomenininkai, tikros bendruomenės, kurios yra konstruktyvios iš savo prigimties, sugeba kurti puikius santykius su verslu, savivalda ir su kuo tik joms reikia. O jau matytumėt, kaip puikiai jos priima žurnalistus!
Kita galimybė, kurią turi kiekvienas apšmeižtas žmogus, yra kreiptis į teismą. Pastaruoju metu tai nereta. Devyniais iš dešimties atvejų patarčiau to nedaryti, jei tik įmanoma, nes tokiu atveju tariami kovotojai už visuomeninį gėrį gauną kreditų žaisti pagal savo taisykles. Tuomet jie automatiškai įjungia variantą C, o bylinėjimasis gali užtrukti ilgai. Šmeižikas visą savo purvą turi progą pilstyti įvairiais pavidalais, įskaitant ir teismo posėdžius. Egzistuoja pavojus, kad pasibaigus bylinėjimuisi daugeliui bus sunku atskirti, kas ką kur su kuo kame liko kaltas. Dažnai pasibaigus šmeižto byloms, jų rezultatas lieka nepastebėtas taip plačiai kaip tariama nuomonių diskusija. Kita vertus, teisinis kelias kartais yra vienintelis, leidžiantis padėti aiškų tašką šmeižto istorijose ir jas nutraukti. Tai įmanoma, tačiau reikalauja laiko ir kantrybės nepasiduoti provokacijoms žaisti pagal populistų taisykles.