Rinkodaroje klišės vertinamos kaip originalumo antitezė ir automatiškai turi itin neigiamą atspalvį. Jos pasireiškia per banalokas, nuvalkiotas žinutes ar vaizdinius ir neretai iškraipo: stereotipizuoja tam tikras žmonių grupes, sumenkina arba hiperbolizuoja faktus ir tikrąją reiškinių esmę. Maža to, patys rinkodaros specialistai neretai pasiduoda metodinėms klišėms vertindami auditorijas, planuodami komunikaciją ar atlikdami kitus kasdienius darbus.
Tad kodėl gi jos tokios dažnos? Ar tai patikrintas būdas nepersistengiant siekti rezultato, ar prekės ženklo išskirtinumo laidotuvės? Kaip jų vengti, o gal kaip tik panaudoti sau naudingai?
Kodėl naudojamos klišės?
Klišių matome tiek daug todėl, kad jos lengvai atpažįstamos ir greitai perteikia esmę.
Pravažiuodami lauko reklamos stendą, turime vos kelias sekundes jį nuskaityti. Tad jame rodomas kokių 9–10 metų berniukas su akinukais ir kuprine iš karto perteiks žinutę, kad vasara baigėsi, prasideda „back to school“ periodas ir kažkur vyksta mokyklinė mugė. Nereikia nieko galvoti. Ar bus pastebėta, koks prekės ženklas reklamuojamas, – čia jau kitas klausimas. Kitąkart ne pats drąsiausias, kažkur jau matytas ir kiek nuvalkiotas sprendimas panaudojamas dėl to, kad tai – saugus ir plačiajai auditorijai tinkantis vidurkis, arba bent jau tokį konsensusą priėjo agentūra ir klientas.
Vis dėlto investuojame tam, kad išsiskirtume, bet dažnai nueiname klišių keliu. Jei visi atrodo vienodai, kaip galima tikėtis, kad vartotojas atskirs ar įsimins?
Gytis Burauskas
„INK AGENCY“ skaitmeninių kanalų strategas.
