– Esate medicinos startuolio bendraįkūrėja. Dažnai susiduriame su realybe, kad viskas, kas susiję su medicina yra sunkiai iškomunikuojama. Arba tema „per gili“, arba kalbėtojas užsispyrusiai laikosi įsitikinimo, kad žinutės negalima supaprastinti. Kaip radote būdą tai daryti priimtinai?
– Esame tyrimų platforma, kuri įgalina žmones išsitirti neišeinant iš namų ir suprasti savo tyrimų rezultatus. Radome problemą, jog atlikę tyrimus žmonės nesupranta savo tyrimo rezultatų. Siekiame, kad visi suprastų ir imtų veikti, o ne tiesiog tyrimų duomenis pasidėtų į stalčių.
Ieškodami geriausio kampo tikrai turėjome iššūkių ir aš manau, kad žmonėms, kurie mėgsta pakalbėti daugiau, sunku rasti būdą, kaip kalbėti glaustai. Pati asmeniškai užtrukau, kol išmokau taip kalbėti. Ne visiems ir patinka klausytis ilgų istorijų apie tai, kuo užsiimi, kokia tavo aistra, todėl nemažai treniravausi. Esu šalininkė idėjos, kad viešas kalbėjimas yra ištreniruojamas dalykas.
– Pasidalinkite patirtimi, kas labiausiai padėjo viešojo kalbėjimo mokymų metu?
– Viena iš skaudžių patirčių viešojo kalbėjimo metu, yra tai, kad renginiuose turėdavau įprotį ieškoti „palaikančių akių“. To žmogaus, kuris geranoriškai žiūri į tave ir pats matai, kad jis dalyvauja, aktyviai klausosi. Kai tik pamatai, kad po kelių minučių tam žmogui nelabai įdomu, supranti, kad kažką darai blogai.
Analizuoju, kad tikriausiai ėmiau vardyti per daug detalių, nukrypau į su tema nesusijusius dalykus, kurių niekam nereikia žinoti ir jeigu pats prie to projekto nedirbai, tai nėra įdomu. Kita vertus, pavyzdžiui kai dalyvavome „Web Summit“ renginyje, kuriame dalyvauja 40 tūkstančių žmonių, kreipiausi profesionalios pagalbos. Su viešojo kalbėjimo konsultantu užsidarėme biure ir kaskart po tris minutes pristatinėjau savo produktą. Tuomet žiūrėjome, kaip atrodau, kiek daug per tą laiką visko pripasakoju ir bandydavau vėl. Taip pat dirbau ir su kūno kalba, su priemonėmis, kaip sudominti auditoriją. Tam tikros turinio detalės dar ne viskas, turiu kalboje surasti kibirkštį, kad žmonės klausytų.
– Pakalbėkime apie kalbos struktūrą. Ką darėte, kad ji būtų natūrali, įsimenama?
– Mano minėtoje konferencijoje startuolių pristatymai turi trukti dvi arba tris minutes. Man buvo labai sunku tai perprasti, kaipgi visas savo genialias mintis ir aistrą sutraukti į tris minutes. Struktūros mane išmokė universitetai, nes diplominių darbų gynimo metu sužinai, kad streso metu kartais gali pamiršti ir savo vardą. Ir tai yra natūralu. Žinoma, hiperbolizuoju, bet iš esmės dėl jaudulio kalbant viešai gali pamiršti viską. Kad ir kokią puikią kalbą esi sugalvęs, kad ir kokį planą improvizacijai esi susikūręs, niekas taip nepadeda, kaip konspektas su punktais – pirmą minutę kalbu apie tai, po to dvi minutes apie tai ir t.t. Tokie kruopštūs namų darbai, kai net pagal skaidres žinai, apie ką bus kalbama ir kiek tam laiko noriu ir galiu skirti, padeda išlaikyti struktūrą.
– Kiek kartų, Jūsų nuomone, tokią kalbą reikėtų pakartoti?
– Trisdešimt kartų! Pasakai namie prieš veidrodį, telpi į tris minutes, tada gali ant scenos sau leisti kažką užmiršti, kažką pajuokauti, kažkur nusijuokti, kitaip nieko nebus. Tiesą sakant, galima ir reikėtų daugiau nei trisdešimt kartų. Tuo metu iš tikrųjų eliminuoji iš savęs stresą, nes, kad ir kaip pasimestum, tu žinai viską atmintinai ir tada sau gali leisti žinoti, kad, pavyzdžiui, vieną skaidrę praleidai, tuomet prie išvadų gali kalbėti ilgiau.
– Kitaip sakant, visa struktūra, visa kalba įsisavinta, sava, nenoriu vartoti žodžio „išmokta“, su ja esate tiek išbuvusi, kad net jeigu dėl streso pradedate kalbėti greičiau ar lėčiau, pavyks suvaldyti laiką ir jausti komfortiškai?
– Jaustis komfortiškai labai svarbu. Teisingai sakote, kalba yra tavo. Kartais gali paprašyti, kad kalbą tau kažkas parašytų, bet tuomet jauti, kad ji nėra tavo. Tokių žodžių nevartotum, tai nėra tavo frazė, tu su šiuo žodžiu, galbūt nelabai „draugauji“ ir tada, kai persirašai kalbą pagal save ir mintys eina iš širdies, visai kitas jausmas ir auditorija tai jaučia. Auditorijos neapgausi.
Mačiau nemažai tokių pristatymų, kai žmogus išeina ant scenos tobulai išmokęs savo kalbą, matyt, visa komanda susėdusi surašė arba kažką pasamdė. Ir tuomet matosi, kad žmogus tiesiog atmintinai yra išmokęs savo prezentaciją. Auditorija tai jaučia, jiems yra neįdomu, jie miega, kad ir kokį tobulą sprendimą sugalvotum.
– Ar tokia pati logika galioja ir bendraujant su kolegomis iš „Kilo Health“?
– Kaip ir viską gyvenime tiek namie, tiek komandoje, tiek darbe, tiek bet kuriame konsultaciniame darbe yra labai svarbu parduoti. Parduoti idėją. Viską, ką kalbi auditorijai, kurie galbūt nesupranta visų medicininių aspektų, kuriuos nori išsakyti, svarbu paklausyti apie ką mes čia. Paklausyti retorikos, paklausyti terminologijos, tuomet supranti, kiek komanda yra pasigilinusi į tą klausimą, taip randi priėjimą ir gauni atgalinį ryšį. Jeigu tik pradedi kalbėti per sudėtingais terminais, matai, kad nelabai kas seka ir klausančiųjų žvilgsnis pasimetęs. Pasakojimu grįžti į kokią nors gyvenimišką situaciją ir suvedi, kad pasiūlymas gali išspręsti vieną ar kitą „suprantamą“ klausimą.
Su komanda įdomu, nes jie reikalauja labai daug iššūkių, tad turi ne tik pagrįsti moksliškumą ar kiek tai yra naudinga visuomenei, bet ir kiek tai naudinga iš verslo pusės, ar turi prasmės. Visas šias grandis turiu apjungti į vieną.
Visuomet yra asmeninis faktorius, ką aš pati noriu labiau vystyti ir pabrėžti, kas man artima. Kita vertus, tai – spąstai. Reikia atmesti žmogišką mūsų asmeninę patirtį, pavyzdžiui, kažkokius sveikatos išgyvenimus, nes mums atrodo, kad jeigu aš tai išgyvenau, tai visam pasauliui tai rūpi ir reikia apie tai kalbėti.
– Kaip galėtume padrąsinti ir paskatinti sveikatos srityje dirbančius žmones dažniau kalbėti viešai, išsakyti savo nuomonę?
– O kaip kitaip mes priversime visuomenę rūpintis savimi. Dabar mes reaktyviai rūpinamės savo sveikata, kad ir kaip gerėja situacija, kad ir kaip žmonės pradėjo rūpintis profilaktika ir prevencija. Kai kam nors iš artimųjų nutinka kažkas baisaus, mes susirūpiname ir patys savimi ir pasitikriname tą cholesterolį. Jeigu mes nuolat girdėtume ne šiaip kažkokio žmogaus „Instagram“ platformoje, o autoritetingo gydytojo, kuris yra apsigynęs mokslinių darbų, kuris dėsto aukštojoje mokykloje, priminimą apie elementarią prevencinę higieną, kad privalome bent kartą per metus pasitikrinti. Valstybė apmoka daugybę tyrimų, tai padarykite tą bendrą kraujo tyrimą, cholesterolį, bent jau bendram suvokimui, ar viskas gerai.
Jeigu besitiriančio žmogaus paklausi, kada jis paskutinį kartą tyrėsi, tai Lietuvoje, jeigu man reikėtų išvesti vidurkį, tai būtų apie tris su puse metų. Bet ar mes įsivaizduojame, kiek, pavyzdžiui, vėžys gali pažengti per tris su puse metų? Tai yra nesuvokiama ir labai baisu, mes neišvengiame labai daug mirčių, labai daug hospitalizacijų. Taip, kaip žiūrime krepšinį, taip turėtume žiūrėti į kalbančius gydytojus, kurie pasakytų, kad reikia tikrintis sveikatą. Tokiu pačiu dažnumu, tokiais pačiais kanalais reikėtų kalbėti apie sveikatos patikrą ir aš manau, kad tuomet mes ne ką mažiau ją tikrintume.
