Savaime suprantama, jog politika yra nuolatinė idėjų kova. Todėl ir komunikacija gali ir turi būti aštri, kritiška, konkuruojanti. Deja, bet šios rinkimų kampanijos metu pamatėme, jog dalis solidžių ir aukščiausius etikos standartus sau keliančių politinių jėgų išbandė tokias komunikacijos formas, kurios priimtinos ir sietinos nebent su užribyje dirbančiais gražuliais ar žemaitaičiais.
Aštri dalykinė diskusija – būtinas ir reikalingas žanras bet kurios srities idėjų dvikovoje. Tačiau idėjos gali konkuruoti tik tol ir tik tiek, kol ir kiek jos remiasi argumentais. Emocijų, provokacijų, ad hominem ar kitų įtikinėjimo triukų naudojimas diskusiją sugadina ir paverčia garsesnio rėksnio varžybomis. Kaip prieskonis, kaip padažas tai gal ir gali būti naudojama, tačiau pagrindinėje valstybės darbotvarkėje tai negali virsti pagrindiniu patiekalu viešosios erdvės dalyviams.
Gindamas slystelėjusius politikus galėčiau sakyti, kad kam nepasitaiko per greitai įlėkti į posūkį? Ir tikrai, ne kartą matėme, kai politikus „užneša“, tačiau paskui jie randa vidinės jėgos ir drąsos sustoti, pasitaisyti kaklaraištį, atsiprašyti už klaidą ir judėti tolyn. Šios kampanijos metu vaizdas buvo priešingas. Kartais atrodė, kad vietoj atsiprašymo ir atsitraukimo nuo klaidos kai kurie „diskusijų“ dalyviai buvo linkę tik didinti statymus ir ieškoti vis riebesnių keiksmažodžių.
Bėda, jog viešoji erdvė yra vieša. Ir joje kaip žuvys nardo ne tik politikos kovų užgrūdinti politikai. Čia ir vaikai su paaugliais, ir vis dar psichologines pandemijos žaizdas besigydanti didelė visuomenės dalis, ir priešiškai nusiteikusios vietos ar užsienio grupės. Per nesusivokimą ar per atvirai kenksmingą valią visa tai kasasi po mūsų jaunos demokratijos pamatais, mūsų valstybę silpnina.
Paradoksas, tačiau visam tam vis dar yra puikus priešnuodis.
Pirma, turime sustoti ir atsikvėpti. Antra, bent sau viduje pripažinti, kad sprendimai ir poelgiai nebuvo patys geriausi, kuriuos reikėtų tęsti ir kartoti. Trečia, tai viešas atsiprašymas, kai pirmieji kreipiamės į oponentą ir paprašome atleisti už ne iš piktos valios, o dėl pervargimo, susikaupusios įtampos ar kitų priežasčių padarytą klaidą.
Esu tikras, kad didžiulė dauguma Lietuvos politikų yra sąžiningi, garbingi ir mūsų šalį mylintys piliečiai. Todėl laikas pamiršti rinkimų kampaniją ir pirmiesiems žengti žingsnį, nuvalyti rinkimų įkarštyje mestą purvą nuo oponento kostiumo. Žiūrėk, tada gerokai lengviau bus kartu sėdėti ir prie bendro posėdžių stalo.
