Labiausiai apčiuopiamas, vizualiai matomas mūsų ženklas ypač atsispindi socialinėje medijoje. Statista.com teigia, jog jau vakar socialiniuose tinkluose praleidome po 135 min., t.y. daugiau nei dvi valandas per dieną, arba beveik 16 valandų per savaitę. Galbūt telefone įdiegtos ir mūsų asmeninį laiką socialiniuose tinkluose skaičiuojančios programėles, pavyzdžiui, „In moment“ atskleistų ir visai kitokius rezultatus, vis dėlto, tai daug daugiau laiko nei skiriame maistui, hobiams ar bendravimui su artimaisiais. Tad, jei dabar stabtelėję apie tai galvojame, vadinasi, mūsų prekinis ženklas jau kelia klausimus, ar norime į tai investuoti ir kiek?
Kiekvienas mūsų šiandien vidutiniškai valdome beveik po 7 paskyras socialiniuose tinkluose. Taip, tai ne tik „Facebook“, „Instagram“, „Pinterest“, „Linkedin“ ar „Twitter“, bet ir „Youtube“, „WhatsApp“ ir kiti panašūs tinklalapiai. Bet kiek paskyrų iš tiesų reikia ar reiktų turėti? Akivaizdaus atsakymo nėra, nors, programėlės, teikiančios galimybę efektyviau administruoti kelias socialines paskyras vienu metu, pavyzdžiui, „Buffer“ ar „Hootsuite“, individualiam nieko nekainuojančiam naudojimui apjungti rekomenduoja tik tris. Patirtis rodo, kad nuolatinis mūsų aktyvumas tikslingai pasirinktuose socialiniuose tinkluose leidžia tikėtis didesnio efekto nei buvimas daugelyje jų su merdinčiomis paskyromis.
Vis dėlto, kalbant apie kuriamą turinį socialinėje medijoje, svarbu suprasti, kad ne tik originali medžiaga (sukurtas įrašas, nuotrauka, komentaras) formuoja mūsų reputaciją internete, bet ir informacija kuria dalinamės, kurią „laikiname“, su kuo draugaujame, ką sekame, kokiu tonu ir kaip kalbame. Kritiška savo srauto (angl. „feed“) turinio, formos ir dažnio analizė (rekomenduojama ne daugiau kaip 3-4 įrašai per savaitę) sufleruoja atsakymą, kad kokybė laimi prieš kiekybę, ypač ilgose distancijose. Pasyvumas, nenuoseklumas bei primityvumas nėra partneriai pasakojant savo istoriją internete. Kita vertus, jei patys jos nekursime, tai už mus darys kiti, siūlydami savas istorijas, išsakydami nuomonę ar tiesiog mus „tagindami“.
Socialinių tinklų etiketo taisykles bei principai mažai kuo skiriasi nuo gyvo bendravimo, tik kažkodėl internetinėje erdvėje juos užmirštame arba pernelyg neteikiame tam reikšmės, neva to niekas nemokė. O juk mandagu padėkoti, kai kažkas pasidalina tavo turiniu, atsako į tavo užduotą klausimą ar duoda prašytą grįžtamąjį ryšį. Jau nekalbant apie tai, kad visada būtina atsiklausti leidimo atliekant bet kokius veiksmus su kito žmogaus asmenine informacija, net jei tai „tik pridėjimas į „Facebook“ grupę“. Ir dar, kalbant apie automatinius kvietimus „draugauti“ ar automatinius gimtadienio sveikinimus, jie jau kuris laikas nebeveikia – nebegeneruoja mums kontaktų, nebestiprina ryšių. Juk gyvo kontakto metu mes tai darome kitaip, parinkdami tinkamus žodžius, toną, net momentą, kada tai atlikti, tad kodėl kitaip elgiamės internete?
Socialinėje erdvėje aplinkiniai nori matyti MUS, tokius pačius, kokie esame ir gyvenime, gal šiek tiek paretušuotus, bet tikrus. Mūsų paskyros nėra įsivaizduojamų žmonių, jos mūsų, inspiruojančios ir ugdančios, kuriančios ir pasyvios, kasdien darančios įtaką mūsų reputacijai. Tad gal verta šiais metais apie tai pamąstyti ilgiau?