Jungtinėje Karalystėje atlikti tyrimai rodo, kad tėvai, kurie socialinėje medijoje dalinasi savo vaikų nuotraukomis, iki kol vaikui sukanka 5-eri metai, jau būna įkėlę daugiau kaip 1000 fotografijų. Gana nemažas skaičius, turint omenyje, kad šios nuotraukos nėra privačios. Tokiam tėvų elgesiui apibūdinti yra sukurtas net specialus terminas – „sharenting“, apibūdinantis artimųjų dalijimąsi vaiko asmeniniais duomenimis socialinėje medijoje. Ir šiandien apsispręsti, ar būsime tie tėvai, kurie dalyvaus „sharenting“ procese, turime gana anksti, tiesą sakant, dar iki gimstant mūsų kūdikiui.
Štai JAV realybės šou „The Bachelor“ dalyviai Lauren ir Arie Luyendyk dar besilaukdami savo pirmagimio jam jau buvo sukūrę paskyrą „Instagram“ ir pavadinę ją „Baby Luyendyk“ vardu, kurią vėliau pervadino gimusios dukros vardu. Įdomus faktas yra tas, kad šią paskyrą dar iki vaiko gimimo sekė 238 000 žmonių, stebėjusių besilaukiančios mamos fotografijas. Tiesa, šiandien pora laukiasi dvynių, ir scenarijus kartojasi: dvynių paskyrą „luyendyktwins“ socialiniame tinkle „Instagram“ jau seka 260 tūkst., žmonių.
Kai gimė Oscaras Ramsay, jo tėvas, garsus virtuvės šefas Gordonas Ramsay, supažindino jį su pasauliu per „Instagram“. Jau kitą dieną jauniausias iš penkių Ramsay vaikų turėjo savo paskyrą „Instagram“, ir pirmajame poste pozavo su savo vyresniąja seserimi Tilly. Vos per keturias dienas ši paskyra pritraukė daugiau nei 35 000 sekėjų. Žymaus atleto Michaelo Phelpso keturmetis sūnus Boomeris patenka į Top 10 Insta–kids daugiausiai uždirbančių vaikų sąrašą, gal todėl, kad jo paskyrą stebi daugiau kaip pusė milijonų žmonių, o už vieną postą jis uždirba 3000 dolerių.
Beckhamų šeimos atstovas, jauniausias sūnus Cruzas Beckhamas, būdamas 16-ikos metų, jau turi 1,8 mln. sekėjų bendruomenę. Kaip pastebi sociologai, vaikai, kurių tėvai yra garsūs žmonės ir naudojasi socialine medija, tikėtina, taip pat turės savo asmenines paskyras socialiniuose tinkluose.
Matant tokius garsių šeimų pavyzdžius, nenuostabu, kad net 40 proc. mamų, priklausančių tūkstantmečio kartai, tikėtina, sukurs atskiras socialinės medijos paskyras savo vaikams, tiksliau sakant, savo kūdikiams. O jei mamos yra tinklaraštininkės ar nuomonės formuotojos, tikimybė, kad vaikas turės atskirą paskyrą, tik padidėja. Ir labai tikėtina, kad paskyra bus sukurta vienoje iš populiariausių „sharenting“ platformų – „Instagram“.
Taip, šiandien „Instagram“ kas minutę yra sukuriama paskyra vaikams, kurias valdo jų tėvai. Analizuojant tokio elgesio priežastis, aiškėja, kad „Instagram“ yra labai patogus įrankis nuotraukoms talpinti, o „Insta-mamos“ sako, kad tai „lyg nešiojamas nuotraukų albumas, kuriuo patogu dalintis su toli gyvenančiais artimaisiais“.
Bet daugiausiai vaikų influencerių šiandien mes atrandame „Youtube“. Fenomenalu, bet prie šio reiškinio mes prisidedame ir patys, kurie turime vaikų, nes žinome, kad „Youtube“ yra viena geriausių nemokamų vaikų auklių. Ir mes leidžiame savo vaikams žiūrėti video, kuriuose yra nufilmuoti vaikai, darydami prielaidą, kad tokie video mūsų vaikams yra tinkami. Statista.com tik patikslina, kad video su vaikais vidutiniškai tris kartus sulaukia daugiau peržiūrų nei panašaus pobūdžio video be vaikų. Tai puikiai paaiškina faktą, kodėl vaikų kuriamas turinys turi tiek daug sekėjų, ir kodėl pats populiariausias youtuberis šiandien yra 9 metų Ryanas Kaji su 29 mln. sekėjų.
Nuo 2015 m. Kaji turi savo kanalą „Youtube“, kuriame daro žaislų apžvalgas. Jo populiarumas monetizuoja tikrai neblogai – praeitais metais jo pajamos siekė 30 mln. JAV dolerių. Tačiau ir mažiau žinomų vaikų influencerių tėvai neslepia, kad prekės ženklai yra pasiryžę mokėti ir moka visai nemažus pinigus, kad jų vaikai darytų įtaką mūsų vaikams, pavyzdžiui, už „Instagram“ postą galima gauti nuo 10 000 iki 15 000 dolerių, už reklaminį „Youtube“ video – apie 45 000 dolerių.
Mažesniems influenceriams yra mokama ir po 10 dolerių už 1000 sekėjų „Instagram“, arba po 5 dolerius už 1000 sekėjų „Instagram“ Story funkcijos. Tad gali būti, kad socialinės medijos paskyrų monetizavimas gali būti viena iš priežasčių, kodėl vaikų influencinimas tik auga. Prieš porą metų tą identifikavusi „Youtube“ išleido „Youtube Kids“ programą, skirtą auditorijai, jaunesnei nei 12 metų, su apribotu turiniu ir be reklamų. „Facebook“ irgi eina tuo pačiu keliu dirbdami prie „Instagram“, pozicionuojančio save kaip kūrėjų platformą, kanalo vaikams. Taigi, akivaizdu, kad tėvai dalyvauja „sharenting“ procese dėl keleto priežasčių – jie didžiuojasi savo vaikais, nori tuo dalintis su pasauliu ir tam puikiai tinka socialinės medijos paskyros, kur vaikų influencinimas dar ir monetizuoja.
Bet kas vyksta su vaikais, kurie dalyvauja „sharenting“ procese? Vaikų psichoterapeutai teigia, kad vaikų influencerių veiklą galima prilyginti vaikų modelio ar aktoriaus darbui, tik skirtumas yra tas, kad pastarosiose rolėse vaikai vaidina vaidmenis, o vaikai influenceriai yra savimi. Šie vaikai dalinasi savo hobiais, gyvena gyvenimą, kurį kažkas filmuoja, o kartais ir režisuoja. Ir nėra padaryta jokių mokslinių tyrimų, kaip keičiasi vaikų smegenys, kai jie, pavyzdžiui, yra „Youtube“ žvaigždės, kai juos stebi, vertina, reitinguoja, jų elgesį komentuoja daugybė žmonių.
Psichologai sako, kad tokie vaikai gali būti priklausomi nuo šlovės akimirkų, turėti nerimo ar depresijos požymių, bereikalingo susirūpinimo savo kūnu, o jei vaiko fotografijos yra naudojamos šeimos versle, jis patiria dar didesnį stresą. Vaikų nuotraukų redagavimo momentai kelia ir etiškumo klausimus, kaip ir atsakymas, ar „Instagram“ ir „Youtube“ nėra tapę tokių vaikų žaidimų vieta? Šiandien dar niekas negali atsakyti, kas atsitiks, kai šiandieniniai Insta–kūdikiai taps pilnamečiais. Ar jie galės paduoti tėvus į teismą, jei prieštaraus internetiniam archyvui, kuriame rodomos, pavyzdžiui, pirmosios jų maudynės? Dar nėra aiškių taisyklių, kaip turi elgtis tėvai ir tam tikrose situacijose, pavyzdžiui, ar iš reklamos gautas lėšas jie naudoja „tinkamai, rūpestingai, apdairiai“, ar dalį pinigų atideda į savo vaiko taupomąją sąskaitą. Kyla klausimai, kokios yra vaikų influencerių darbo valandos, kokį turinį tėvai gali viešinti, o kokio ne. Teisininkai teigia, kad kol užaugs dabartinių Insta–vaikų karta, tikimasi, kad šie klausimai bus atsakyti ir aiškios taisyklės apibrėš šią veiklą ir Lietuvoje.
„Sharenting“ priešininkai, kuriuos aš vadinu „tyliąja stovykla“, yra linkę nesidalinti jokiais vaiko asmeniniais duomenimis, tarp jų ir fotografijomis internetinėje erdvėje. Jie laikosi šios taisyklės tikėdami, kad tai apsaugos vaiką ir jo duomenis nuo nelegalių, netgi kriminalinių kėslų bei suteiks galimybę vaikui pačiam kurti savo internetinį identitetą. Privatumo nustatymų argumentus ši stovykla atremia teigdama, kad socialinėje medijoje jie tėra malonė, o ne garantija, nes niekas nėra apsaugotas nuo visagalio screenshot. Todėl tikrai verta įsiklausyti į rekomendacijas, kokių vaiko fotografijų nereikėtų dėti į internetinę erdvę: kur vaikai yra nuogi ar mažai aprengti, kur aiškiai matomi vaiko asmeniniai duomenys, pvz., mokyklos pavadinimas, adresas, uniformos ženkliukas ir pan. dalykai, kai neturime kitų vaikų, esančių nuotraukoje, tėvų leidimo. Labai neblogas testas yra stabtelėti ir pagalvoti, ar informacija, kuria dalinuosi šiandien socialinėje erdvėje, nepakenks mano vaikui, kai jis bus paauglys, studentas, kai ieškos pirmo darbo ar darys karjerą? Kokius jausmus man šiandien keltų internetinis archyvas, kurį man būtų palikę mano tėvai ar seneliai?
Neseniai atliktas „Microsoft“ tyrimas sako, kad 42 proc. vaikų nėra patenkinti, tuo, ką tėvai postina apie juos socialinėje medijoje, tad akivaizdu, kad mes, prieš viešindami asmeninę informaciją apie savo vaiką, turėtume atsiklausti jo leidimo tai daryti. Nuo kada reiktų tą praktikuoti – nuomonių yra įvairių, sakoma, kad jau 4-erių metų vaikas gali pasakyti, ar nori, kad būtų dalinamasi informacija apie jį, ar ne, kiti teigia, kad sąmoningai vaikas gali pareikšti savo nuomonę šia tema būdamas tik 13 metų. Iš esmės vaiko amžius neturi lemiamos įtakos, nes mes, klausdami tokio leidimo, mokome savo vaikus, kad reikia atsiklausti kitų žmonių leidimo prieš viešinant bet kokią asmeninę informaciją.
Tačiau net ir „tyliosios stovyklos“ šalininkai sutinka, kad jei socialinės medijos kuriama nauda yra didesnė nei privatumo nauda, galima naudotis „sharenting“ galimybėmis. Pavyzdžiui, jei Jūsų vaikas turi sveikatos problemų, viešumas tampa galingu įrankiu surinkti lėšų. Arba, jei Jūsų vaikas yra talentingas menininkas, kuris būdamas 12-ikos metų jau turi savo paskyrą „Instagram“, kur publikuoja savo meno kūrinius. Buvimas aktyviu „Instagram“ tokiam vaikui išties padeda sulaukti pripažinimo. Arba, jei Jūsų vaikas yra kylanti sporto žvaigždė, kuriai vykdoma komunikacija socialinėje medijoje padeda ne tik padengti šio brangaus sporto kaštus, bet ir žinomumo dėka atrasti rėmėją, nupirkusį jai naują laivą toliau siekti sporto aukštumų. Arba, gal Jūsų vaikai vykdo socialinę misiją. Pavyzdžuui, dvi mergaitės po pokalbio su savo tėčiu pasirodė visuose Lietuvos naujienų portaluose, žiniasklaidoje, socialinėje medijoje, kur padėjo išaiškinti ir parodyti, kas yra kaupinių metodas bei kaip bus atliekamas testavimas. Šiandien tūkstančiai šalies pradinukų jau yra grįžę į mokyklas, ir neabejotinai, tos mergaitės prie to prisidėjo.
Taip, vaikų auklėjimo metodų yra įvairių, bet kaip ribojame prie ekranų leidžiamą vaikų laiką, kaip kontroliuojame jų naršomą turinį internete, taip ir rekomenduojama nesusikoncentruoti tik į trumpalaikį šių dienų asmeninį influencinimą, nes, jei yra galimybė, suteikime savo vaikams patiems formuoti savo internetinį identitetą. Juk personal branding yra apie mane, apie tai, ką aš noriu kurti ir veikti šiame pasaulyje, su kuo noriu būti siejamas, ką noriu rodyti, o ką – pasilikti sau. Bet jei šeimoje turite atvejį, kai Jūsų vaikas patenka tarp tų trečdalio vaikų nuo 8 iki 12 metų, kurie nori ir siekia būti „vloggeriais“ arba „Youtuberiais“, nelikite nuošalyje: įsitraukite į vaiko buvimą socialinėje medijoje, kalbėkite apie tai, kaip jam sekasi, padėkite atsilaikyti prieš negatyvius komentarus, tam, kad ši veikla neturėtų ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Akivaizdu, kad vaikų influencerių tema mums dar tik atsiveria, nes šiandien ji dar pilna eksperimentavimo, prielaidų, nuomonių. Todėl linkiu šiandien atrasti filtrus, kurie reikalingi mums ir mūsų vaikams, tam, kad gražiausios vaikystės akimirkos būtų užfiksuotos taip, kaip norisi mums, nepataikaujant nepažįstamiems žmonėms, bet darant tai apgalvotai ir su pagarba savo vaikams.
G. Sakalauskienė pranešimą šia tema skaitė konferencijoje LOGIN 2021. Visus LOGIN 2021 konferencijos pranešimų video galite peržiūrėti Delfi Plius (Delfi Plius - Naujienos).
