– Jūs atstovaujate organizacijai „Žurnalistai be sienų“. Ši organizacija kasdien praneša apie nužudytus ir sulaikytus žurnalistus. Daugelyje šalių ribojama jų laisvė dirbti, t. y. teikti informaciją visuomenei iš įvykio vietos. Kodėl tai didelė problema ir kodėl žurnalistai turi būti apsaugoti?
– „Reporterių be sienų“ darbas yra didžiulis ir sudėtingas, nes tūkstančiams žurnalistų visame pasaulyje, dirbantiems savo darbą, gresia pavojus. Mūsų vaidmuo – apsaugoti juos ir suteikti jiems priemonių, kad jie galėtų apsisaugoti nuo pavojaus, nuo visų formų grėsmių ar išpuolių.
Žurnalistai turi būti apsaugoti, nes jie yra teisingos ir patikimos informacijos, kurios mums visiems reikia, šaltinis.
– Mus pasiekia informacija apie daugybę Gazos ruože nužudytų žurnalistų. Kuo ši situacija išsiskiria iš kitų karinių konfliktų?
– Žurnalistika Gazos ruože yra naikinama, nes Izraelis atsisako atsižvelgti į raginimus apsaugoti žiniasklaidos darbuotojus, teigia organizacija „Reporteriai be sienų“. Anklave įstrigusių palestiniečių žurnalistų padėtis yra baisi: vien per pastarąsias tris dienas žuvo dešimt žurnalistų, o nuo karo pradžios Gazos Ruože iš viso žuvo 50 žiniasklaidos atstovų.
Tai siaubingas skaičius, didžiausias žuvusiųjų skaičius per pastarųjų dešimtmečių ginkluotų konfliktų istoriją didžiausias šiame amžiuje. Tai nepriimtina ir nežmoniška. Palyginkime su karu Ukrainoje – per jį iki šiol žuvo 17 žurnalistų.
Skirtumas nuo kitų konfliktų tas, kad yra rimtų įtarimų, jog žurnalistai tampa taikiniu. „Reporteriai be sienų“ ankstesniuose tyrimuose jau įrodė, kad į žurnalistus buvo kėsinamasi juos identifikavus. Primename Izraelio valdžios institucijoms, kad žurnalistų persekiojimas yra karo nusikaltimas.
– Kokių turite liudijimų apie žurnalistų darbą Gazoje?
– Turime daug liudijimų iš Gazos Ruože dirbančių palestiniečių žurnalistų, kurie pasakoja, kad šiandien jiems sunku informuoti visuomenę. Izraelis pasiryžęs kontroliuoti žiniasklaidą, o tai atsiliepia žurnalistų darbui, nes jiems vis sunkiau atlikti savo darbą. Jiems, kaip ir kitiems Gazos gyventojams, trūksta maisto ir kitų būtiniausių atsargų. Ir dar vienas svarbus aspektų – jie yra įstrigę taip pat, kaip ir Gazos ruožo gyventojai. Jų darbas tapo itin sudėtingas, jau nekalbant apie riziką bet kurią akimirką būti nužudytiems, nes ten nėra saugios vietos.
– Ar šiuo metu apskritai įmanoma gauti patikimą informaciją?
– Sunku, atsižvelgiant į sudėtingą situaciją, tačiau daug redakcijoms atstovaujančių ir nepriklausomų žurnalistų toliau dirba Gazos ruože ir pateikia teisingą bei patikimą informaciją. Jie atlieka nuostabų ir rizikingą darbą, kuris yra labai svarbus, atsižvelgiant į socialiniuose tinkluose plintančią propagandą ir netikras naujienas.
– Žinome, kad „Hamas“ užpuolė Izraelį, tačiau dabar Izraelis kritikuojamas dėl daugelio civilių gyventojų, įskaitant žurnalistus, žūties. Kaip vertinate šią situaciją?
– Joks karas, joks išpuolis ir joks veiksmas nepateisina Izraelio valdžios institucijų vykdomų žurnalistų žudynių. Šiuo metu jau yra daugiau kaip 50 žuvusių žurnalistų. Žurnalistų žudymas ir taikymasis į juos yra karo nusikaltimas, kuris turi būti teisiamas ir neturi likti nenubaustas. Todėl „Reporteriai be sienų“ pateikė skundą Tarptautiniam baudžiamajam teismui, kad būtų užtikrinta, jog apie šiuos niekingus nusikaltimus būtų pasakyta visa tiesa.
– Ką sako tarptautinė teisė?
– Tarptautinė teisė gina žurnalistus, ypač karo metu. Tai nurodyta Ženevos konvencijoje ir visuose kituose tarptautiniuose dokumentuose. Tarptautinė teisė gina žurnalistus, tačiau, deja, konfliktų metu ji retai taikoma ar jos paisoma. Todėl siekiame paraginti visus konfliktų visame pasaulyje dalyvius, kad žurnalistų apsauga taptų absoliučiu prioritetu.
– Kokia jūsų asmeninė patirtis? Kaip tapote organizacijos „Reporteriai be sienų“ nariu?
– Žurnalistu dirbu jau 18 metų. Karjerą Alžyre pradėjau spaudoje, vėliau perėjau į radiją ir televiziją. Tuo pat metu visada agitavau ginti visus žurnalistus Alžyre ir visame pasaulyje.
2017 m. prisijungiau prie „Reporterių be sienų“ kaip korespondentas Alžyre, o 2022 m. balandį tapau organizacijos atstovu ir atstovu spaudai Šiaurės Afrikoje.
– Jūs ir pats buvote įkalintas. Ar galite plačiau papasakoti apie kontekstą?
– Visada buvau kovotojas už laisvę ir demokratiją savo šalyje. Ši kova sustiprėjo 2019 m. vasarį, kai Alžyre prasidėjo liaudies revoliucija, vadinama „Hirak“. Šis beprecedentis judėjimas prasidėjo siekiant pasipriešinti naujai Alžyro prezidento Abdelazizo Bouteflikos kadencijai.
Protestus nušviečiau nuo pat pradžių ir nuo to prasidėjo mano problemos. Kelis kartus buvau suimtas, o 2020 m. rugpjūtį nuteistas trejus metus kalėti. Apeliacine tvarka nuosprendis sumažintas iki 2 metų kalėjimo. Praleidęs kalėjime metus, 2021 m. vasarį buvau paleistas į laisvę.
– Kasdien sekate žurnalistų darbą visame pasaulyje. Kokie įvykiai jus labiausiai sukrėtė?
– Mane labiausiai sukrėtė tai, kad kėsinamasi į žurnalistus, kurie turėtų būti saugomi. Mane šokiruoja, kad žurnalistai tampa taikiniais. Mane šokiruoja keleto svarbių šalių, kurios nereaguoja ir leidžia, kad šios žudynės tęstųsi, tyla.
Šis darbas parengtas Bendra.lt įgyvendinant Europos Sąjungos PERSPECTIVES ir „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįstos kritinio mąstymo laboratorijos“, kuri yra Aktyvių piliečių fondo (APF), finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, projektus.