Komunikacijos specialistams gera proga sugriauti rutiną ir šviežiu žvilgsniu pažvelgti į savo profesinį kelią yra dalyvavimas profesiniuose konkursuose. Tokiuose, kaip gegužės 30 dieną Vilniuje vyksiantis „PR Impact Awards 2019“.
Įvairios naudos
Agentūrų darbuotojus galimybė pristatyti savo sumanytą, „išnešiotą“ ir įgyvendintą projektą profesiniame konkurse, manau, motyvuoja labiau nei tryliktas atlyginimas.
Agentūrų vadovams gautas įvertinimas stiprina žinomumą, reputaciją ir palengvina pardavimus.
Organizacijų viduje dirbantiems komunikatoriams sėkmingas paraiškos pateikimas tampa stipriu argumentu derybose dėl kitų metų biudžeto, komunikacijos veiklų reikalingumo, komandos išteklių didinimo ir pan.
Asmeniškai aš labiausiai raginu dalyvauti profesiniame konkurse freelancerius – laisvai samdomus komunikacijos specialistus. Komunikacijos apdovanojimai – vieta, kur visi turi vienodas galimybes ir freelanceris gali nušluostyti nosį didelei agentūrai. Netikite? Galiu papasakoti – kaip.
Prieš trejus metus įgyvendinau visiškai grass-root projektą, kuris sukūrė reikšmingą pokytį visuomenėje, o dėl to sukūrė ir naują grafą mano CV – Profesiniai apdovanojimai.
Jau 15 metų esu golbolo (aklųjų riedulio) teisėja, teisėjavau Pekino ir Londono paralimpinėse žaidynėse, keliauju po užsienio turnyrus, čempionatus ir ten giedu Lietuvos himną, kai vyrai iškovoja aukso medalius.
Matydama, kad pasauliniu mastu šioje paralimpinio sporto srityje Lietuva buvo daug labiau žinoma, nei pačioje Lietuvoje, nusprendžiau išnaudoti Rio de Žaneiro Paralimpinių žaidynių laikotarpį (ir tris mėnesius iki jo), kad supažindinčiau mūsų šalies visuomenę su paralimpiniais herojais.
Komunikacijos kampanijos „Lietuvos paralimpiečiai dalyvauja Rio de Žaneiro Paralimpinėse žaidynėse“ efektyvumą bene geriausiai nusakė tuometinis premjeras Algirdas Butkevičius, padvigubinęs pinigines premijas medalius iškovojusiems paralimpiečiams dėl trijų priežasčių: 1) pagerėjusių sportinių rezultatų, 2) išaugusio visuomenės susidomėjimo, 3) išaugusio žiniasklaidos susidomėjimo.
Komunikacija F.L.O.W. būsenoje
Viešindama paralimpiečius patyriau tėkmės būseną F.L.O.W. – todėl, kad mėgavausi derindama profesiją su hobiu ir mačiau didžiulę šio darbo prasmę. Dar F.L.O.W. būsenai būdinga negalvoti apie pinigus.
Kampanijai pasibaigus, turbūt ir būčiau likusi džiaugtis jos sėkme sau tyliai viduje (juk net patys paralimpiečiai nežinojo, kad jie yra viešinami – viskas atrodė savaime, dažnam sunku suvokti, kad darbas su žiniasklaida irgi yra darbas). Gerai, kad ryšių su visuomene srities bičiulė Anastasija Zemdliauskaitė paragino: „būtinai sudalyvauk „Password‘e“ ir „PR Impact Awards“, tiek daug dirbai – kad būtų išliekamosios vertės“.
Po šio pokalbio sulaukiau staigmenos – Lietuvos sporto federacijų sąjunga paralimpiečių viešinimo kampaniją išrinko geriausia Metų sporto komunikacijos kampanija.
Ypač džiaugiausi, kad šiam konkursui mane nominavo patys sporto žurnalistai (ne pati siūliausi). Auklėjimo „nešok aukščiau bambos“ prievaizdas buvo ramus, nes ne aš šokau aukštai, o profesionalai taip įvertino.
Man patinka būti mažiausiu žmogumi kambaryje. Ir vis tik ši pozicija ne visada yra gera. Sulaukusi pirmojo pripažinimo, ėmiau tikėti, kad nebus pagyrūniška, jeigu imsiu ir pati pateiksiu paraišką kasmetiniams „Verslo žinių“ apdovanojimams „Password“.
Prisipažinsiu, kampanijos KPI apibrėžiau atbuline data, tik rengdama paraišką. Nes kai dirbi F.L.O.W. būsenoje – tekstai liejasi laisvai, idėjos kunkuliuoja galvoje, renginiai – sėkmingi, tik spėk viską įgyvendinti.
Praeities darbų apžvalga sureguliuoja dopaminą
Tad pajutau didžiulę naudą, kai po pusės metų atsukau laiką atgal ir pradėjau aprašinėti visą komunikacijos kampanijos eigą bei rezultatus.
Suskaičiavau, kiek pranešimų žiniasklaidai parašiau (72), per kiek kanalų juos išplatinau (44), kiek renginių suorganizavau (įskaitant ir paralimpiečių išleistuvių renginį su prezidente Dalia Grybauskaite), kiek žmonių dalyvavo loterijoje, kiek komentarų ir „klikų“ sulaukė mano straipsniai.
Vertinau ir poveikį visuomenei – kiek užklausų padaugėjo treneriams dėl pageidavimų treniruoti vaikus, kiek išaugo paralimpinio sporto ir sportininkų žinomumas ir pan.
Pildant paraišką, iškilo mielų prisiminimų – kaip derėjausi su Jungtinės Karalystės „Channel 4“ dėl leidimo transliuoti jų kurtus „We're The Superhumans“ filmukus dideliame ekrane mūsų Katedros aikštėje. Kaip pasakojau Vilniaus savivaldybės renginių komisijai apie tai, kad Katedros aikštėje įkursiu Paralimpinį skverą (tai ir padariau).
Permąstydama nueitą kelią visos kampanijos metu, įvertinau, kaip aš užaugau, ta proga susirašiau savo stiprybes, silpnybes, kokius žingsnius turiu žengti, kad išnaudočiau daugiau galimybių. Tokia savirefleksija tarsi susireguliuoja dopaminą.
Net ir nelaimėjus aukščiausio apdovanojimo konkurse, vien savo darbų analizė ir surašymas sustiprina savidiscipliną, atneša vidinį įvertinimą ir pripažinimą pačiam sau. Verta!
Kaip pristatyti projektą (beveik) nesuprakaitavus
Viešojo kalbėjimo baimė galioja ir viešųjų ryšių specialistams. Ruošdamasi konkursiniam projekto pristatymui, patyriau šoką – turiu tik 7 minutes, o natūraliai esu lėtakalbė. Nieko baisaus, prisiminiau „tiksliuko“ vyro patarimą: vienoje skaidrėje – trys sakiniai, vienai skaidrei – viena minutė.
Maniau, kad prastai kalbu viešai? Nieko baisaus – parepetavau, paklausiau savęs įsirašiusi į diktofoną, o pristatymo gale pagrojau dainą – įspūdžiui sustiprinti.
Neturiu kuo apsirengti? Pasipuošiau žaliaisiais olimpiečių marškinėliais „Lietuva“.
Neturiu ko pasakyti? Prisidengiau humoru.
Vertės kūrėja, o ne gyvenimo vartotoja
Laimėjus, apėmė labai geras jausmas, kad aš sukūriau realios vertės, nesu tik gyvenimo vartotoja.
Ir šiemet rengiu paraišką konkursui „PR Impact Awards 2019“. Nesvarbu, kad konkursui pristatysiu visai mažos apimties, mažo biudžeto, užtat sėkmingai įgyvendintą komunikacijos projektą. Nesvarbu, kad esu organizatorių komandos dalis – tarptautinė vertinimo komisija dirba nešališkai.
Kaip balandžio „Creative Mornings“ renginyje sakė menų fabriko „Loftas“ bendraįkūrėja Živilė Diawara, nei vienas reikšmingas, sėkmingas projektas negimė lengvai, jis buvo „išgimdytas“ per kančias, skausmą.
Tad jeigu ir jūs įdėjote daug darbo „gimdydami“ projektą (nesvarbu, kokio dydžio) – būtinai leiskite jam gimti dar kartą paraiškoje.