Darnaus gyvenimo grupėse organizavimas, santykio su paslaptinga ir pavojinga gamta paaiškinimas ir rutinizavimas, mirties baimės malšinimas – tai tik kelios evoliucinės funkcijos, dėl kurių žmonės tapo „religingi iš prigimties“. Ne ką mažiau svarbus yra žmogaus troškulys aukštosioms akimirkoms, kuriose tarytum susiliejama su absoliutu. Kaip rašė amerikiečių filosofas, religijos psichologijos pradininkas William James (1852-1910), „religinis jausmas yra tapatus natūraliam emocijos antplūdžiui, kurį pajaučiame miško prieblandoje ar kalnų tarpelio didybėje“. Ekonominės būtinybės ar politinės despotijos įkalintas savo nuobodžiame kaime, žmogus religijoje atrado savąsias kalnų tarpeklio akimirkas.
Kiekviena organizacija, kuri siekia gilinti ryšį su savo bendruomene, evoliucijos padiktuotą žmogaus „religingumą“ gali nukreipti nauja vaga. Nors vis dar gyvybingos, senosios didžiosios religijos yra per daug klydusios, per daug pavargusios ir nepaslankios, kad galėtų pilnai išlaikyti Vakarų visuomenėse anksčiau turėtą įtaką. Todėl šiandien jas sėkmingai papildo mažos, lanksčios ir šiuolaikiškos religijos (kurios dažniausiai savęs religijomis nė nevadina). Naujųjų religijų dirbtuvėse aktyviai veikia ne tik įvairūs judėjimai, madingi užsiėmimai, alternatyviosios dvasinės praktikos, bet ir prekių ženklus vystantys verslai.
Teologijos pamokos verslui
