„Cancel“ kultūros reiškinį konferencijoje „CEO diena 2022“ nagrinėjęs M. Katkus teigė, kad iki šiol neregėtą lygį judėjimui suteikė Rusijos karo prieš Ukrainą tema. Karas visuomenėje sukėlė labai daug įtampos, pykčio ir kitų emocijų. „Cancel“ kultūra žmonėms padeda nukreipti susikaupusią įtampą, tarsi išvaduoja iš bejėgiškumo jausmo, nes parodo arti esantį priešą, kurį galima pasiekti ir tiesiogiai paveikti. Psichologai tai įvertintų kaip savotišką neigiamų emocijų paleidimo mechanizmą“, – konferencijoje kalbėjo M. Katkus.
Kitų šalių, pirmiausia JAV, patirtis rodo, kad „atšaukusi“ vieną asmenį ar įmonę, minia greitai pereina prie kito taikinio, o judėjimas dažnai paveikia vis platesnes visuomenės grupes, įtraukia politikus ir gali nulemti jų sprendimus, naujas verslo reguliavimo normas.
Ketvirtoji valdžia išnyko, noras reikalauti atsakomybės – išliko
Nors tam tikrų „cancel“ kultūros apraiškų būta ir seniau, ryškiu visuotiniu reiškiniu tai tapo prieš maždaug 5–7 metus, kai per pasaulį nuvilnijo #metoo skandalų bangos. Iš pradžių judėjimas buvo siejamas su kairiosios ideologijos plėtra, tačiau greitai šį mechanizmą perėmė ir kitos grupės, o taikiniais buvo tiek asmenys, tiek organizacijos.
Socialiniai tinklai yra ypač palanki terpė „cancel“ kultūrai plisti. „Žiniasklaida nebėra ketvirtoji valdžia, nes valdžia nebemato reikalo atsiskaityti – politikai žiniasklaidos priemones gali tiesiog apšaukti melagiais. Anksčiau žiniasklaida kontroliavo informacijos kanalą, etikos kodeksu ir principais besivadovaujantys žurnalistai buvo tarsi filtras. Dabar kiekvienas žmogus be jokių žurnalistikos standartų gali skleisti ir priimti informaciją per savo socialinį tinklą – gausybė žmonių perima žiniasklaidos galią, susibūrę į grupes kelia reikalavimus ir sukuria spaudimą, bet be atsakomybės ir įsipareigojimų“, – pokyčius apibūdina komunikacijos ekspertas ir įspėja, kad visuomenės noras reikalauti atsakomybės niekur nedingsta ir yra pagrindinis judėjimo energijos šaltinis.
Kaip „cancel“ kultūra atsiranda?
Agentūros „Fabula Rud Pedersen Group“ partneris M. Katkus atkreipė dėmesį į septynis elementus, būdingus „cancel“ kultūrai. Anot jo, kultūrai susiformuoti būtina aktuali tema ir moralinis tikslas, kuris suvienija didelę grupė žmonių. „Cancel“ kultūros ašimi JAV prieš kurį laiką tapo rasizmo, Lietuvoje – Rusijos tema.
Kitas elementas – bendruomenė ir grupės, kurios nuolat kursto viena kitą, pateikia naujos informacijos, idėjų. Augant socialiniam „burbului“, atsiranda visuomenės atrama. „Kitame kultūros raidos etape įsitraukia tradicinė žiniasklaida, politikai. Keliami klausimai įgyja dar didesnę svarbą ir krūvį. Po to dažniausiai seka boikoto etapas, kai žmonės kviečiami atsisakyti įmonės paslaugų, prekių arba ignoruoti asmenybės veiklą, nutraukti iki tol buvusius santykius. Tačiau praktika rodo, kad boikoto žala yra trumpalaikė. Kas kita – jeigu judėjimas pasiekia verslo partnerius, investuotojus. Jei pastarieji pakeis savo pozicijas ir nuostatas, pasekmės gali būti labai skaudžios. Paprastai investuotojai yra labai jautrūs reputacijai, vengia bet kokio kaltės šešėlio bei skandalų, tad iš tiesų gali atsiriboti, nusisukti. Pavyzdžiui, tiekėjai nebetieks žaliavų, bankas nesuteiks paskolos arba investiciniai fondai atsikratys bendrovės akcijų“, – įžvalgomis dalijasi M. Katkus. Pasak pranešėjo, įsisiūbavusi „cancel“ kultūra visuomenėje ir verslo bendruomenėje įsuka savicenzūrą, padidina rizikos baimę, verslas tampa pažeidžiamas – atsiranda daug būdų jam pakenkti. Pavyzdžiui, JAV buvo užpuolami ir viešai žeminami įmonių darbuotojai.
Finale – politiniai sprendimai
Paskutiniu „cancel“ kultūros etapu M. Katkus vadina momentą, kai į veiksmą įsitraukę politikai tampa atskaitingi socialiniams tinklams ir juose verdančioms emocijoms ir pagal tai priima sprendimus, sukuria naują verslo reguliavimo mechanizmą. „Paskui cenzūrą ateina reguliavimas, nes valdžia seka įvykius ir nusprendžia apibrėžti naujas žaidimo taisykles, visiškai ar iš dalies patenkinti judėjimo reikalavimus“, – teigia M. Katkus.
Konsultantas pastebi, kad Rusijoje būta „cancel“ kultūros imitacijų, kai socialiniuose tinkluose žmonės platino vaizdus su daužomais kompiuteriais, telefonais ir karpomomis rankinėmis, o Maskva ant užsienio verslo pečių ruošėsi užridenti naują reguliavimo naštą. Tačiau daug tarptautinių įmonių Rusijoje nelaukė valdžios sprendimų – jos pačios tarsi sankcionavo save, pasitraukė iš šalies agresorės priimdamos su tuo susijusius nuostolius.
