- Kokias tendencijas šiuo metu pastebite mokėjimų rinkoje? Jūs dirbate su technologijomis, leidžiančiomis vykdyti momentinius mokėjimus, bet juk lietuviai net debetinių kortelių ne itin mėgsta: kaip rodo Lietuvos banko duomenys, mokėjimai grynaisiais vis dar sudaro kur kas didesnę dalį nei naudojantis elektroninėmis priemonėmis.
- Dabartinė mokėjimų rinkos situacija man primena daug kur plačiai nuskambėjusį kompanijos „Kodak“ pavyzdį. Dar 1998 m. jie turėjo 85 proc. fotopopieriaus rinkos, bet 2012 m. ji bankrutavo. Tai toli gražu nebuvo pirmi ar antri metai po skaitmeninio fotoaparato atsiradimo, jis buvo išrastas kur kas seniau, bet tuo metu įvyko drastiškas žmonių įpročių pokytis: naujovė pagaliau tikrai buvo pritaikyta ir žmonės pradėjo nebespausdinti nuotraukų.
Galvoju, panašiai vyksta su mokėjimais. Technologija išrasta, yra daug kultūrinių, socialinių prielaidų, kurios jau gali keisti įvykti pokyčiams, tad evoliucija gali įvykti bet kurią dieną. Juk jau dabar esame pripratę visur nešiotis mobilųjį telefoną, su juo atliekame daugybę kitų funkcijų, tad kodėl negalėtume ir mokėti? Mano nuomone, papildomos priemonės kaip interneto bankas ar plastikinės kortelės jau yra XX a. palikimas. Tuo labiau, kad šiuo metu turbūt daugiau žmonių moka naudotis telefonais nei kompiuteriais.
- Tačiau tokia paslauga turi būti griežtai prižiūrima. Kokie yra momentinių mokėjimų rinkos ribojimai? Gal, pavyzdžiui, galima pervedinėti tik mažas pinigų sumas?
- Mokėjimo įstaigos yra reguliuojamos centrinių bankų. Iš vienos pusės jų įvesti apribojimai reiškia, kad įmonė negali veikti labai greitai ar kaip jai norėtųsi, bet, kita vertus, reguliavimas vartotojams sukuria saugumą ir tam tikras garantijas, tad jis turi ir teigiamą pusę. Žvelgiant į Lietuvą, situacija yra labai įdomi. Mokėjimų rinkoje dominuoja keli žaidėjai, turintys didžiąją rinkos dalį, yra tam tikra oligopolija, ir, mano nuomone, greitu metu čia turėtų įvykti proveržis. Tokiu atveju konkurencija rinkoje būtų labai sveikas dalykas.
Dėl mokėjimų sumų ir kitų ribojimų, vartotojų elgsenos tyrimai rodo, kad jei apribojimų bus per daug, jie paslauga nesinaudos. Jei per mažai - bus nesaugu. Todėl visi kartu turime susitarti, kokia bus ta pusiausvyra. Pavyzdžiui, „Revolut“ darant mažesnius nei 1 tūkstančio eurų mokėjimus net neprašo identifikuotis, papildomų priemonių reikia tik kai suma didesnė. Ir čia reikia kalbėti apie tai, kaip būtų labiausiai priimtina.
- Sakote, kad Lietuvoje pastebite mokėjimų rinkos oligopoliją. Kitose šalyse yra kitaip?
- Jei pažiūrėtume į Didžiosios Britanijos, JAV rinkas – prieš dešimt metų ten irgi dominavo keli bankai, per kuriuos buvo vykdoma 70-80 proc. mokėjimų. Todėl atsirado dabartinis elektroninės komercijos lyderis „Paypal“. Arba naujausias „Revolut“ pavyzdys: ateina 50 jaunų talentingų žmonių kompanija ir konkuruoja. Mes Lietuvoje irgi turime ir talentingų žmonių, ir gerą infrastruktūrą, ir pozityviai žiūrintį Lietuvos centrinį banką – yra visi atraminiai taškai, kurie turi leisti evoliucijai spartėti.
- Kaip momentiniai mokėjimai veikia iš vartotojo pusės? Jam pakanka turėti programėlę mobiliajame telefone ir jis jau gali pervesti pinigus? Ar gali pervesti tik kitam žmogui, ar ir atsiskaityti už prekes ar paslaugas?
- Vartotojas gali pervesti kitam vartotojui, irgi turinčiam tą programėlę. Kai kalbame apie parduotuves, nereiškia, kad visur iškart galėsite atsiskaityti, nes prekybininkas turi sąmoningai nuspręsti priimti tą mokėjimo priemonę, kaip vis dar yra prekybininkų, kurie neleidžia atsiskaityti kreditinėmis kortelėmis. Toks sprendimas paprastai priimamas, kai prekybininkai pamato poreikį ir naudą. Pavyzdžiui, Švedijoje veikiančia momentinių mokėjimų programėle „Swish“ naudojasi apie pusantro milijono vartotojų, todėl natūralu, kad ir prekybininkai jau yra suinteresuoti prisijungti, kad gautų priėjimą prie šios rinkos. Čia šiek tiek kaip vištos ir kiaušinio istorija, kas bus pirmas, ar atsiras programėlė, ar prekybininkai įsijungs.
Kita vertus, prekybininkams tai įdomu ir dėl galimos naudos: momentiniai mokėjimai leidžia mokėjimo procesą padaryti greitesnį, greičiau surinkti pinigus, be to, gali kainuoti pigiau, nes dabar surinkdami kreditinių kortelių mokėjimus, jie turi mokėti ir kreditinės kortelės, ir finansinės institucijos mokesčius. Nors iš tiesų dabar neaišku, ar bus pigiau, nes stiprėjant konkurencijai, kita pusė irgi, galima spėti, darys atitinkamus žingsnius. Kaip bebūtų, vartotojams konkurencija yra fantastiškas dalykas.
- Kokių investicijų reikia prekybininkams, norintiems prisijungti prie tokių sistemų?
- Prekybininkas prekybininkui nelygu, bet išties reikalingos minimalios investicijos. Yra keli sprendiniai, kai kurie iš jų visiškai automatizuoti, kuriems nereikia jokių papildomų techninių priemonių, reikia tik integracijos su mokėjimo paslauga. Kitkas priklauso nuo įmonės dydžio, infrastruktūros, naudojimo sprendimo, bet einame link to, kad idealiu atveju smulkus prekybininkas turėtų parsisiųsti kažkokią panašią programėlę ir naudotis ja nedarydamas jokių papildomų investicijų.
- Tačiau jei rinkoje veikia keli konkurentai, siūlantys tokias paslaugas, ar vartotojui reikės susirinkti visas skirtingas programėles? O gal jos bus apjungtos į vieningą sistemą?
- Mes, „Tieto Lietuva“, esame technologinio sprendimo tiekėjai, patys mokėjimo paslaugos neketiname teikti. Gyvenimas parodys, kiek bus įmonių, kurios norės tuo naudotis, ar jos konkuruos, ar susidraugaus ir taikys vieną sprendimą. Skandinavijos pavyzdys rodo, kad dažniausiai įsigali vienas žaidėjas. Net jei keli startuoja lygiagrečiai, vartotojas visgi parsisiunčia vieną sistemą, kuri jam draugiškiausia, patogiausia, ir su ja lieka: visų kitų jis arba nebeatsidaro, arba visai ištrina. Tokioje šalyje kaip Kinija atsiranda vietos keliams žaidėjams, ir net jos elektroninės prekybos milžinė „Alibaba“ labai daug investuoja į momentinius mokėjimus. Afrikoje apskritai yra atvirkštinė situacija, mokėjimų versle tvyrauja telekomunikacijų operatoriai, mokama telefonais, nes žmonės neturi kompiuterių, be to, dėl saugumo priežasčių nemėgsta grynųjų. Todėl ten atvirkščiai, bankai bando iš telefonų atimti mokėjimų verslą. Tad yra galimi skirtingi keliai, bet mes galvojame, kad Lietuvoje emociškai artimiausias turėtų būti skandinaviškas kelias.
- O kaip mūsų kaimynės Latvija, Estija, Lenkija? Ar ten momentiniai mokėjimai populiarūs?
- Ne, šiose šalyse dar nėra nei vieno labai populiaraus sprendimo. Lietuvai tai yra galimybė išbandyti technologijas ir pamėginti jas eksportuoti. Aš nežinau, kaip pasiseks „Revolut“, bet ką jie padarė rinkoje – jie paskatino pažangą, nes sukūrė dabartinį supratimą ir įsivaizdavimą, kur viskas juda. Kopijuoti visada yra lengviau, todėl labai svarbu, kas bus pirmas, ir reikia paskubėti, žinant, kad nuo 2018 m. pradžios įsigalioja mokėjimų direktyvos antras paketas, liberalizuojantis labai daug su tuo susijusių dalykų. Tad kas startuos su šituo sprendimu 2018 m. vasarą, tikrai nebeatrodys kaip inovatorius.
- Po kiek metų grynųjų pinigų nebeliks?
- Aš galvoju, grynieji liks dar ilgai, tik jų dalis rinkoje gali reikšmingai mažėti. Skandinavijos pavyzdžiai vėlgi rodo, kad ten elektroniniai mokėjimai sudaro 80 proc. rinkos ir net daugiau. Tačiau grynieji liks, juk smagu jų turėti (šypsosi).