Šiandien savo jėgomis tikėti pradėjo Lietuvos rajonai ir mažesni miesteliai, kurie mano galintys dalį visai valstybei tenkančio dėmesio nukreipti į save. Be to, pastebiu, kad jausdami augančią konkurenciją, mūsų miestai renkasi didesnes investicijas į komunikaciją. Sekdami didmiesčių pavyzdžiu, šūkius ir logotipus ėmė kurti mažesni miesteliai (Kretinga) ir net atskiri rajonai (Kauno rajonas). Matydamas šiuos procesus suvokiu, kad savo tapatybę kyla noras rodyti net ir patiems mažiausiems Lietuvos administraciniams vienetams, todėl atėjo metas pakalbėti apie regionų identitetą.
Kiekvieną kartą pravažiuodamas rajonų susikirtimą žymintį ženklą susimąstau – kodėl ten tik užrašas? Visi mūsų rajonų centrai ir net mažesni miesteliai turi istorinius herbus, tad būtų galima juos sujungti su ant ženklo esančiais pavadinimais ir jau turėsime logotipus, tiesa, nors ir netobulus. Vargu ar tai paskatintų miestus tarpusavyje kovoti dėl užsienio investicijų, tačiau tikrai sustiprintų vietos žmonių tapatybę.
Bene labiausiai savo regiono identitetą Lietuvoje puoselėja žemaičiai. Jau daugeliui atpažįstamą meškos simbolį sutinku ne tik ant automobilių ar marškinėlių, bet ir prie įėjimų į kavines, ant nuosavų butų durų, o kartą mačiau ir tatuiruotės pavidalu. Kaskart atvažiavęs į Žemaitiją matau, kaip išdidžiai gyventojai kelia savo vėliavas ir svajoju, kad taip elgtųsi ir likusi Lietuva. Žinoma, žemaičiai savo tapatybę stipriau deklaruoja dėl praeityje susiklosčiusių istorinių aplinkybių, tačiau nėra jokios priežasties, kodėl to negalėtų daryti ir kiti miestai.
Norint, kad žmonės priimtų naujus simbolius ir per juos įprasmintų savo tapatybę, neužtenka savo miesto savivaldybėje pakabinti herbą. Dažnai susimąstau, kaip būtų puiku, jei atvykus į kurį nors Aukštaitijos miestelį, mane pasitiktų didžiulis raitelio herbo ženklas, staiga pasikeistų gatvių lentelių dizainas, o miestelio simbolį imčiau matyti ir ant mažosios architektūros pastatų. Kiekvieną kartą pravažiuodamas pro Veliuoną jaučiu pasigėrėjimą ten esančiomis gatvių lentelėmis ir tikiu – galima žengti dar toliau bei dizaino pagalba atskirti visus pagrindinius Lietuvos regionus.
Prieš savaitę vienoje sostinės gatvių pastebėjau automobilį. Ant jo valstybinių numerių esančios Europos Sąjungos vėliavėlės buvo užklijuotas Vytis. Lyginant su kitomis valstybėmis, mūsų automobilių lentelėse esančios raidės ir skaičiai yra ganėtinai stambūs, todėl tikrai galėtume juos mažinti ir dešinėje pusėje klijuoti vieno iš 5-ių Lietuvos regionų simbolį, juolab, kad techninės apžiūros lipdukas jau nėra reikalingas, o antras apskritimas viduryje yra liūdnai tuščias.
Kam viso to reikia? Regionų politika tampa viena karščiausių temų rinkiminiuose debatuose, o patys gyventojai vis dažniau kalba apie atskirtį tarp didžiųjų šalies miestų ir rajonų gyvenviečių, vadindami tai dviejomis Lietuvomis. Pasitelkdami vizualines priemones galime stiprinti stambiausių administracinių vienetų identitetą ir paskirstyti teigiamą konkurenciją, kuri vyktų ne tik tarp Vilniaus ir Klaipėdos, bet ir tarp, pavyzdžiui, Dainavos ir Mažosios Lietuvos. Tuomet Kretinga jaustųsi esanti išvien su Klaipėda, o Vilnius didžiuotųsi esantis drauge su Varėna. Tik turėdami stiprias regionų tapatybes, galėsime pradėti kalbėti ir apie vietos prekės ženklą (angl. place branding).