– Esate ne kartą kalbėjęs apie tai, kaip laisvai samdomi darbuotojai (angl. freelancers) keičia reklamos rinką. Ar gali atsitikti taip, kad ateityje reklamos versle dirbs tik laisvai samdomi darbuotojai?
– Ne, taip nebus. Tam, kad atsakyčiau į šį klausimą, pirmiausia reikia patikslinti, ką reiškia „ateitis“ ir apie ką konkrečiai mes kalbame, nes ateitis priklauso ir nuo to, kur mes esame. Viena yra kalbėti apie Lietuvą, o kas kita – apie dideles rinkas. Natūralu, kad ateitis Lietuvoje bus panaši į tokią, kaip atrodo labiau išsivysčiusių rinkų dabartis. Lietuvoje laisvai samdomų darbuotojų rinkos proporcija, palyginus su didesnėmis rinkomis, yra gana maža. Didesnėse rinkose kompanijos kur kas daugiau paslaugų perka iš šalies. Net jei kompanijos dirba su reklamos agentūromis, darbo yra tiek daug, kad kai kurie projektai patikimi laisvai samdomiems specialistams.
Negana to, didesnėse rinkose pačios reklamos agentūros mažiausiai trečdalį savo darbų patiki laisvai samdomiems specialistams. Taigi, būti laisvai samdomu specialistu tose rinkose yra labai pelninga. Prieš kurį laiką lankiausi Amsterdame, kur susitikau su keliomis agentūromis ir kalbėjausi apie darbo galimybes: kol ten buvau, man pasisekė gauti šiek tiek darbų kaip laisvai samdomam specialistui. Tačiau mane labiau domino nuolatinė pozicija, nes dirbti kaip laisvai samdomam specialistui man neatrodė labai rimta. Iki tol, kol pasikalbėjau su keletu kūrybos vadovų iš didelių agentūrų, ir supratau, kaip smarkiai klydau. Prisimenu, kaip vienas iš jų man sakė: „Kodėl tu nori dirbti agentūroje? Mes dirbame agentūroje tam, kad susikurtume savo portfolio ir tada galėtume dirbti kaip laisvai samdomi specialistai. Tai kur kas geriau!“
Tai atvėrė man akis. Laisvai samdomas specialistas nėra kažkas, kas neturi darbo ar šiuo metu jį keičia, kaip mes dažnai galvojame. Būti laisvai samdomu specialistu tose šalyse yra labai rimtas darbo pobūdis.
Lietuvoje yra keli faktoriai, lemiantys, kad buvimas laisvai samdomu specialistu yra kažkas blogo. Vienas iš jų yra verslininkų, kaip aukštesnių būtybių, garbinimas. Aš pats to labai nejaučiu, nes man pasisekė patekti į rankas geriems žmonėms, bet keliose kompanijose (ne tik agentūrose) pastebėjau mąstymą, kad verslininkai daro paslaugą ką nors samdydami į savo kompaniją. Iš esmės, jei tu pats nesi verslininkas, lyg esi kažkas žemesnės klasės. Ir jie elgiasi lyg tu būtum jiems skolingas kažką daugiau nei tik savo gerą darbą. Todėl, kai tu nusprendi palikti vieną kompaniją ir išeiti į kitą, kur siūlomos geresnės sąlygos, tai laikoma išdavyste.
Mano teorija yra tokia, kad tai vis dar lemia postsovietinės sąlygos Lietuvos visuomenėje. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, verslininkai buvo matomi kaip herojai, kaip maišto lyderiai, kurie į šalį atnešė Vakarų kultūrą. Taigi, iš vienos pusės, turime verslininkus su tokiu požiūriu. Kita vertus, žmonės Sovietų Sąjungoje nebuvo įpratę turėti visų teisių, jie buvo įpratę būti engiamais. Sujungę šiuos dalykus gauname verslą su labai vertikalia hierarchija, su verslininkais, vis žvilgčiojančiais kitiems per petį, ir turinčiais mažai pagarbos darbuotojams. Man tai teko jausti tik Lietuvoje, dėl to neturiu jokių abejonių.
Tik, prašau, negalvokite, kad aš skundžiuosi kompanijomis, kurios galiausiai mane pasamdė. Kaip minėjau, man pasisekė ir aš visada susidūriau su žmonėmis, kurie su manimi elgėsi teisingai. Šiek tiek šio jausmo visada galima pajusti visur rinkoje, bet kai kuriose kompanijose jis tiesiog stipresnis nei kitur.
Taigi, šiame kontekste, būti laisvai samdomu darbuotoju nereiškia tokios pagarbos, kokią tu gauni kitose šalyse, nes tu nesi verslininkas: tu esi matomas kaip darbuotojas be darbdavio.
Bet tai pasikeis (turiu omenyje ateitį Lietuvoje, ne pasaulyje). Situacija rinkoje darosi sunkesnė, reklamai skiriami mažesni biudžetai, klientai pastebi, kad jie moka per daug, nes agentūros turi per daug nuolatinių darbuotojų, galvodamos apie visus projektus, įgyvendinamus metai iš metų. O tai yra labai svyruojanti rinka, kalbant apie gaunamų darbų kiekius. Tada matai agentūras, kurios kenčia, nes kas mėnesį turi išleisti didelius pinigus atlyginimus, nors projektų kiekis per paskutines kelias savaites galbūt yra nukritęs beveik iki nulio. Tada jie bando išbalansuoti keldami mokestį už kiekvieną projektą, bet klientai pradeda mažinti skiriamus biudžetus. Taigi,manau, kad kitas natūralus žingsnis agentūroms turėtų būti mažinti nuolatinių darbuotojų skaičių, o vietoj to, atsiradus specifiniams projektams, kreiptis į laisvai samdomus specialistus, ir taip leisti pinigus tik tiems projektams, su kuriais iš tiesų dirbama. Tada pasibaigs laikai, kai agentūros pilnos žmonių, kurie mėnesį ar net metus neturi, ką veikti.
– Negalvojate, kad galbūt ateityje reklamos agentūrų visai neliks? O gal jos atliks kitokį vaidmenį ir bus tarsi laisvai samdomų specialistų vadybininkėmis?
– Nemanau. Mano nuomone, agentūros turės įdarbinusios tik būtiniausius žmones, o didelę dalį darbo atliks jiems nusamdyti laisvai samdomi specialistai. Galbūt reklamos agentūra, veikianti kaip laisvai samdomų specialistų vadybininkė, ir būtų įmanomas variantas, bet aš to nerekomenduočiau.
Matome, kad tai jau vyksta dizaino sferoje. Bet jie neturi meno vadovo, kuris dizaineriams nurodytų kryptį, taigi dizaineriai daro viską taip, kaip jie supranta, ir, kai trūksta vadovavimo, kenčia kokybė ir agentūra nebeauga. Visada geriausia turėti bent jau kūrybos vadovą, kuris išlaikytų kokybės lygį ir kūrybiškai vadovautų agentūrai. Ir galbūt su savo komanda laimėtų konkursus dėl klientų.
Aš suprantu, kad daug agentūrų galėjo pastebėti su tuo susijusius vykstančius pokyčius anksčiau nei kitos, bet jos negalėjo visiškai į tai pasinerti, nes rinkoje tiesiog nėra tinkamai pasiruošusių laisvai samdomų reklamos specialistų, kuriais jie taip pasitikėtų, kad skirtų jiems projektus. Tačiau tai keičiasi nuo tada, kai mes atidarėme reklamos mokyklą „The Atomic Garden Vilnius“. Daug žmonių mus kritikavo, sakydami, kad mes greitai pripildysime rinką, tada visos ilgalaikės pozicijos bus užimtos ir vėliau prisijungę studentai nebeturės, kur dirbti.
Tačiau ko tie žmonės nesupranta, kad mes kuriame sveiką ir konkurencingą industriją. Jei laisvai samdomų specialistų rinka toliau klestės, tada daug patyrusių kūrybinių darbuotojų paliks agentūras ir imsis laisvai samdomo darbo, o agentūros samdys jaunus kūrybininkus, kurie galės įgyti patirties ir vėliau taip pat dirbti kaip laisvai samdomi specialistai ir taip šis ratas suksis. Rinkoje bus gerų laisvai samdomų kūrybos darbuotojų, taigi modelis, kuris jau veikia kitose rinkoje, veiks ir čia, ir leis agentūroms mažiau nukentėti ekonomiškai.
Taip pat, kaip šalutinis efektas, augs kokybė: tiesiog dėl to, kad rinkoje turėsime gerai paruoštų kūrybos žmonių.
– Kokie yra darbo laisvai samdomu specialistu reklamoje privalumai ir trūkumai?
– Na, kaip sakiau, tai priklauso nuo rinkos. Didelėse rinkose kaip Amsterdame, Londone, Niujorke ir kitur, tai yra geriausias būdas veikti. Tu turi daug darbo, tai gana stabilu ir tu uždirbi daugiau nei agentūroje. Taigi, čia yra daugiau privalumų nei trūkumų. Žinoma, tau reikia gauti klientų, bet kai vieną kartą tai padarai, toliau viskas klostosi lengviau.
Tokiose rinkose kaip Lietuva sudėtingiausia dalis yra užsidirbti pripažinimą ir pagarbą. Kompanijos (įskaitant kai kurias agentūras) galvoja, kad gali tave menkinti, kad tu nesiskaitai komandos dalimi. Galima pastebėti dažnai naudojamus būdus, kaip su tavimi bando žaisti, kuriuos galėčiau suskirstyti taip:
1) Nematoma atranka. Susitariate, kad pasiūlysi idėjas, o už tai bus sumokėta. Gauni užduotį. Sukuri idėjas ir jas pristatai. Po kelių dienų tau pasako, kad jos nepatiko (nepateikiant jokios priežasties ar paaiškinimo) ir buvo pasirinktos idėjos, kurias pasiūlė kažkas kitas, kurio tu niekada nesutikai. Taigi, jie nenori tau už jas mokėti.
2) Nesibaigiantis darbas. Susitariate, kad už mokestį atliksi tam tikrą darbą, tačiau kai jį baigi, jie sako, kad reikia padaryti dar ką nors (kas buvo kur nors paslėpta), ir taip užduotis auga ir gauna, ir tada jautiesi pakliuvęs į nesibaigiančio darbo spąstus, nes jam turi skirti dešimt kartų daugiau laiko nei tarėtės. Jie nenori tau mokėti, kol darbas nebaigtas, bet tai yra neįmanoma. Taigi, galiausiai jie sumoka tau tik dalį to, ką tarėtės, nes jūs neva pateikėte nebaigtą darbą, taigi, tu dirbi daugiau nei dvigubai ilgiau už kur kas mažesnį užmokestį nei buvo sutarta.
3) Derybos. Sutinki kompanijai atlikti darbą. Baigi jį ir siunti sąskaitą. Tada jie atidėlioja mokėjimą, kol tu pradedi protestuoti. Jie vis sako tau: rytoj, rytoj, rytoj. Tada jie siūlo atsilyginti tau prekėmis, daiktas ar bent jau mokėti dalimis.
4) Nesėkmės. Klientas pateikia tau vieną pasiteisinimą po kito, ir jie visi susiję su nesėkmingomis situacijomis (apsinuodijo maistu, serga vaikas, pateko į avariją ir tt), tačiau jis kas kartą užtikrina, kad pinigai jau beveik pakeliui. Tiesiog dabar, kaip tyčia, nesiseka. Kai jiems nebeužtenka pasiteisinimų, jie paprasčiausiai pradingsta.
Sakysite, kad dėl tokių atvejų reikia pasirašyti sutartis. Na, mes tai darome. Bet net tada daugeliu atveju tai neveikia, nebent tu esi gana gerai žinomas ir jie bijo blogo viešumo. Jei tu neturi gerų kontaktų ar nesi gerai žinomas, kompanijos žino, kad tu jų nepaduosi į teismą. Net jei tai padarytum, jos to nebijo, nes jos gali pasinaudoti savo galia vilkinti teismo procesus ir versti tave leisti pinigus teisininkams, todėl, net jei jos laimės, tu jausiesi pralaimėjęs. Galiausiai tai tiesiog to neverta. Taigi, Lietuvoje, net jei esi užsitarnavęs vardą, tu turi būti pasiruošęs prarasti mažiausiai 20 proc. savo pajamų dėl klientų, kurie tau nesumokės.
Tačiau taip pat yra klientų, kurie yra geri ir sąžiningi – tokių yra didžioji dalis. Tačiau net kalbant apie juos, mažas trūkumas yra tas, kad jie nesupranta, kaip reklamoje veikia laisvai samdomas darbas. Jie yra pripratę dirbti su agentūromis, taigi jiems tenka spręsti daug smulkių problemų, kai vietoj to jie pradeda dirbti su laisvai samdomais specialistais. Pavyzdžiui, yra tokia politika, kad sumokama tarp 30-90 dienų po to, kai buvo padarytas darbas. Negalima lyginti, ką reiškia tris mėnesius laukti atlygio laisvai samdomam specialistui ir agentūrai. Arba tai, kad kai kurios kompanijos laikosi politikos nemokėti iš anksto, kol reklama nebus nufilmuota. Laisvai samdomas specialistas tiesiog neturės pinigų sumokėti iš anksto kitiems dirbantiems vietoj kliento. O reklamos gamybos namai nesutiks pradėti reklamos gamybos darbų be išankstinio apmokėjimo. Tokių pavyzdžių yra daugybė.
Visgi, daugelis klientų nori prisitaikyti ir jie stengiasi tai daryti. Tai leidžia dirbant visiems labiau pasijausti kaip komandai, kai žinai, kad tavo klientas nėra tiesiog šalta nelanksti kompanija, ir kad jis įsiklausys į tave, net jei tu nesi didelė kompanija.
Dar vienas gana akivaizdus trūkumas yra stabilumo stoka. Lietuvoje dirbti kaip laisvai samdomam specialistui yra labai nestabilu. Gali būti kelios savaitės ar net mėnesiai, kai neturėsi jokio projekto – tai yra sudėtingiausia dalis. Taigi, tu neturėsi stabilaus atlyginimo kaip dirbdamas agentūroje. Tai veda į tai, kad galiausiai tu prisiimi daug darbų, kuriuos reikia padaryti per trumpą laiką, perkrauni savo darbotvarkę ir negali jokių darbų perduoti kažkam kitam. Tai neleidžia tau skirti viso savo dėmesio kiekvienam projektui, ir, jei nesi atsargus, gali nukentėti rezultatų kokybė.
O privalumai iš esmės yra daugiau pinigų už mažiau darbo ir galimybė pačiam valdyti savo laiką, bet kada pasiimti atostogų neprašant nieko leidimo.
– Dažniausiai galvojame, kad laisvai samdomi specialistai dirba su smulkiais projektais ir mažais biudžetais. Ar tai tiesa? Kaip tai gali keistis ateityje?
– Tai visiškai priklauso nuo laisvai samdomo specialisto lygio. Jei jis pradedantysis, tuomet taip – darbai bus maži. Bet jei laisvai samdomas specialistas yra patyręs, galbūt buvęs kūrybos vadovas, tuomet kompanijos gali svarstyti jį kaip alternatyvą agentūrai ir pasirinkti būtent šį kelią. Daug žmonių gali galvoti, kad tai lemia idėjų kokybė, bet tai nėra tiesa. Tai yra patirties dirbant su klientais ir projektais klausimas. Kai tu esi laisvai samdomas specialistas, tu vienu metu esi tarsi kiekviena agentūros pozicija: projektų vadovas, kūrybininkas, klientų aptarnavimas, buhalterija ir tt. Taigi, tau reikia patirties valdant visas šias projekto dalis. Žinoma, tu gali pats pasisamdyti laisvai samdomą specialistą, kad padengtų kai kurias šias pozicijas, bet kad tai daryti apsimokėtų, projektas turi būti gana didelis.
Aš manau, kad ateityje daugiau patyrusių kūrybininkų išdrįs dirbti kaip laisvai samdomi specialistai, ir tada matysime juos darant kampanijas dideliems klientams.
– Dirbdamas kaip laisvai samdomas specialistas turi ne tik sugebėti kurti reklamas, bet ir parduoti save klientams. Koks geriausias būdas tai padaryti: kaip gali įtikinti klientą, kad tave rinktis verta labiau nei agentūrą, jau turinčią stiprią reputaciją?
– Viską lemia portfolio ir klientai, su kuriais jau teko dirbti (netgi jei tuo metu buvai agentūroje). Kuo geresnis portfolio – tuo didesni šansai gauti klientus. Vėlgi, čia kalbame ne tik apie idėjas, bet ir apie tai, su kokio tipo klientais teko dirbti. Klientai, su kuriais susitvarkei, kurie dirbo su tavimi, kurie tave mėgo. Galiausiai, taip pat labai svarbu ne tik turėti gerų idėjų, bet ir sugebėti gerai valdyti procesus. Tikslas yra išspręsti kliento komunikacijos problemą, bet taip pat nesukurti problemų procese, tokių kaip nustatytų laiko terminų nesilaikymas, biudžeto viršijimas ar tiesiog buvimas jiems galvos skausmu. Kuo sklandesnis bus procesas, kuo laimingesni jie jausis su tavimi, tuo labiau tikėtina, kad jie tave rekomenduos kitiems.
Daugelis užsakymų ateis iš žmonių, kurie dirbo kompanijose, su kuriomis tu dirbai, o vėliau tiesiog perėjo į kitas. Dalyvavimas konferencijose taip pat leidžia tapti žinomesniam. Dar, žinoma, yra socialinė medija: draugai, kontaktai ir tt.
– Ką daro reklamos agentūros, kad išlaikytų savo talentus? Gal jos keičia savo požiūrį, pavyzdžiui, siūlo lankstesnes darbo sąlygas, kad sulaikytų juos nuo išėjimo dirbti laisvai samdomais specialistais?
– Man esminis klausimas yra tas, ar agentūros turi išlaikyti savo talentus viduje? To nedarymas, mano nuomone, yra tai, kas gali iš tiesų sustiprinti rinką. Lanksčios darbo sąlygos nėra sprendimas, nes jos jau egzistuoja. Kūrybininkai yra linkę dirbti visada, nepriklausomai nuo to, ar jie yra biure. Jie žino terminą, kada darbas turi būti baigtas, ir tada, jei neturi būti susitikime, jie neturi būti biure nuo 9 iki 6.
Tai, kad biure bus sukurta linksma, atpalaiduojanti aplinka taip pat niekada nepakeis komforto, kokį gali patirti dirbdamas iš namų arba turėdamas savo biurą, kuriame gali daryti ką tik nori. Didesnių atlyginimų mokėjimas gali padėti, bet taip pat tik kai kuriems. Agentūra tiesiog negali visiems pakelti atlyginimų. Geriausias sprendimas, kurį, jei norite, kad tie talentai liktų, galite priimti – padaryti juos agentūros partneriais. Žinoma, negalite tokios galimybės pasiūlyti visiems, bet tai yra vienintelis būdas, kuris jiems gali būti išties prasmingas.
Svarbu suprasti, kad niekas negalės išlaikyti kūrybininkų agentūroje, jei jie nori dirbti kaip laisvai samdomi specialistai. Agentūros tiesiog turėtų leisti kai kuriems talentams išeiti ir su tuo susitaikyti. Pastebiu, kad Lietuvos rinkoje tai yra sudėtinga dalis, bet ji nėra neįmanoma. Aš žinau, kad tai keičiasi, būtent todėl aš į šią situaciją žiūriu su viltimi, bet kartais čia vis dar susiduriu su požiūriu, kuris mane šokiruoja ir kartais priverčia pasijausti lyg dirbčiau kaime, o ne Europos šalies sostinėje.
Apgailestauju, jei ką nors supykdysiu, bet niekas negali paneigti to, kas čia vyksta: mačiau, kai kai kurios agentūros pyksta ant kūrybininkų, nes jie išeina į kitas agentūras, sakydami, kad jie elgiasi neteisingai ir versdami juos jaustis lyg išdavikus. Taip pat girdėjau keletą istorijų, kaip agentūros tiems kūrybininkams sakė, kad jie išeidami turi suprasti uždarantys duris visiems laikams. Žinau agentūrų, kurios nedirbs su tam tikrais reklamos gamybos namais, nes jie atliko per daug darbų kitai agentūrai, taigi, pradeda sklisti gandai, kad šie reklamos gamybos namai „priklauso“ tai agentūrai, tad jie nedirba su jais, nors jie kuria tikrai puikią produkciją. Dar blogiau, žinau apie agentūras, kurios nedirbs su kuria nors trečiosios šalies kompanija, nes jos dalis priklauso kitos agentūros savininko žmonos seseriai ar kažkas panašaus. Tai yra labai neišsivysčiusios, primityvios ir neprofesionalios rinkos pavyzdžiai.
Įsivaizduokite, kaip komplikuota dirbti kaip laisvai samdomam specialistui aplinkoje, kur rinkdamasis klientą turi turėti omenyje, kad galbūt jis susijęs su kažkuo, kas gali nepatikti kitiems tavo potencialiems klientams, arba turi atsisakyti vieno kliento pasiūlymo, nes kiti klientai gali jausti pavydą. Jeigu esame pasiruošę aukoti darbo kokybę dėl vaikiško pavydo, tada mes negalime net svajoti apie sveiką, teisingą vietinę reklamos rinką.
Tik tada, jei toks požiūris bus išrautas su šaknimis (o aš tikiu, kad galiausiai taip ir bus), mes turėsime tinkamą aplinką, kurioje galės augti laisvai samdomi specialistai, kurioje visa rinka bus konkurencingesnė ir stipresnė. Mes turėtume dirbti kaip gyvas organizmas, kuriame kiekvienas iš mūsų esame svarbi dalis. Bendradarbiavimas, galvojimas apie vidutinį ir ilgą laikotarpį, gerų darbų kūryba yra svarbiau nei tiesiog kurti geresnius darbus nei kitos agentūros: tai leistų visai industrijai gerai veikti ir eiti į priekį. Jei tavo konkurentai padarė geresnį darbą, tau tai turi būti stimulas padaryti dar geriau. Galiausiai tai mus visus padaro geresniais.