Vidinės komunikacijos eros
Komunikacija darbuotojams savo šlovės akimirkos laukė ilgai. Ją dešimtmečiais lenkė į klientus nukreipti viešieji ryšiai ir rinkodara, kurių santykis su įmonės pelnu buvo akivaizdesnis. Ir tik mokslininkams vis giliau kapstantis po darbuotojų psichologiją, vidinė komunikacija gaudavo naujų užduočių, kito požiūris į komunikacijos specialistus (žr. lentelę žemiau).
Dėmesys vadovų norams
Viskas prasidėjo 1840 industrinės revoliucijos metais už Atlanto, kai „Lowell“ tekstilės fabriko moterys išleido pirmąjį laikraštį darbuotojams. Sumokėję pusseptinto cento kas mėnesį galėjo mėgautis bendradarbių kūrybiniais perlais: eilėraščiais, baladėmis, esė… Vidiniai leidiniai tuo pat metu populiarėjo ir kitose šalyse: Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Kanadoje ir Indijoje. Vadovybė greitai susivokė, kaip gauti naudos iš tokios leidybos finansavimo: į laikraščius nugulė pelno ataskaitos, gaminių reklama, galiausiai, industrializacijos ir bolševizmo propaganda.
Tik po šimto metų (tais pačiais metais, kai viešieji ryšiai įžengė į universiteto auditoriją) Amerikoje pasirodė sensacinga knyga apie santykių svarbą tarp vadovo ir darbuotojo – „Informacijos dalijimasis su darbuotojais“ (ang. Sharing Information with Employees). Buvo kalbama apie „žmogiškus santykius“. Kas galėtų pagalvoti? Autorius suprato, kad darbuotojai turi gauti galimybę klausti ir mainytis informacija su vadovais, tačiau jo supratimas neužkrėtė kitų.
Dėmesys klientams
1950 metais viešųjų ryšių specialistams, karo metais kūrusiems propagandą, atsivėrė nauja niša įmonėse: vis dažniau imta kalbėti apie įmonės įvaizdžio bei reputacijos svarbą. Kad pastariesiems svarbi ne tik įmonės fasadinė pusė, rodoma klientams, bet ir vidus, bus suvokta tik vėliau (po kokių 40 metų, kai dienos šviesą išvys terminas „darbdavio prekės ženklas“).
Dėmesys šviesesniam rytojui
Apie 1970 metais dalis žurnalistų tapo „pramoniniais redaktoriais“ (ang. industrial editors): dalį ar visą savo laiką skyrė darbui įmonėse, kur redagavo darbuotojų parengtus tekstus ir rašė vadovų norimą informaciją. Kas tuo metu vyko mūsų krašte? Tai, kas ir visoje Tarybų Sąjungoje – į darbuotojų galvas plūdo propaganda: informacija buvo iškraipoma, pagražinama, formuojama reikiama darbuotojų nuomonė, pavyzdžiui:
„Kiekvienas tarybinis pilietis, kiekvienas gamybinis kolektyvas gerai supranta savo didelę atsakomybę už Tėvynės dabartį ir ateitį ir kaip tikras šeimininkas sėkmingai vykdo reikšmingus šalies mastu uždavinius“ (Laikraštis „Spalio vėliava“ 1979 m. gegužės 1-osios proga).
Apie 1980 metus užsienyje prasidėjo darbuotojų įtikinėjimo era: greta spausdintinių leidinių pasitelkti renginiai ir reklama. To meto pokyčiai (privatizacija, sveikatos priežiūros reformos, globali konkurencija, pigesnė darbo jėga iš užsienio) buvo reklamuojami kaip „šviesus rytojus“. Darbuotojams, kurie norėjo žinoti, kas jų iš tiesų laukia ateityje, to neužteko.
Dėmesys darbuotojų įsitraukimui
1990 metais vidinės komunikacijos padaliniuose jau tradiciškai sėdėjo žurnalistai ar viešųjų ryšių specialistai. Dešimtmetis buvo dosnus darbuotojams, laukusiems daugiau darbdavių dėmesio: į įmones kelią skynėsi el. paštas ir intranetas, o darbdaviai pagaliau atsigręžė į darbuotojus. Akademiniame leidinyje pirmą kartą paminėtas darbuotojų „įsitraukimas“; suvokta, kad darbuotojams pamilus įmonės prekės ženklą, jie nuveiks kur kas daugiau.
Po dotcom burbulo sprogimo į įmones pradėjo plisti ir socialiniai tinklai, tad darbuotojai gavo daugiau galimybių kurti savo turinį; prieš aštuonerius metus atsirado intraneto platformų su kai kuriomis socialinių tinklų savybėmis, pavyzdžiui, galimybe komentuoti ar spausti patiktukus (ang. like). Tuo tarpu domėtis vidine komunikacija pradėjo ir kitų specialybių profesionalai (psichologai, antropologai, sociologai bei kiti) – tie, kurie moka įkvėpti ir motyvuoti komandas.
Sėkmingos įmonės nepaliauja keistis. Yra tokių darbdavių, kurie išgyveno visas vidinės komunikacijos eras: pradėjo nuo vadovų propagandos siunčiamos į namus (visai kaip IKEA katalogai), o užbaigė visų darbuotojų susirinkimais (ang. all-hands meetings), tinklalaidėmis (ang. podcasts), tinklaraščiais (ang. blog) ir pokalbių programėlėmis (ang. online chats). Kalbu apie seniausią telekomunikacijų bendrovę „British Telecom“. O kaip keičiatės jūs?
Šiuolaikinės komunikacijos mados
Vis daugiau darbdavių jau supranta esmines komunikacijos taisykles: su darbuotojais reikia bendrauti nuolat ir atvirai, į pokyčius juos įtraukti būtina kuo anksčiau, o komunikacija turi būti dvipusė. Užmeskime akį, į tuos, kurie supranta ir diktuoja bendravimo su darbuotojais madas.
Štai judriems kavinių tinklo „Starbucks“ baristoms reikia, kad informacija ateitų pas juos, o ne atvirkščiai. Sprendimas? 300 000 darbuotojų komanda bendrauja „Facebook“ platformoje „Workplace“. Vadovai naudoja realiu laiku vykstančias transliacijas (ang. live broadcast), darbuotojai jas komentuoja ir užduoda klausimus; platformoje vertinami darbuotojų pasiekimai, o naujokai akimirksniu gauna atsakymus į klausimus iš bet kurio kolegos visame pasaulyje. Panašiais privalumais naudojasi ir „Virgin Trains“, kurie pasirinko „Yammer“ socialinį tinklą.
Kaip manote, kokiu būdu svarbias žinutes darbuotojams perduoda internete užgimęs „Facebook“? Pasirodo, vis dar nespjauna į laiko patikrintus būdus – turi savo spaustuvę. Prieš aštuonerius metus du rinkodaros specialistai ankstesnės „Facebook“ buveinės rūsyje pradėjo spausdinti plakatus. Šiandien (jau naujoje buveinėje) menininkai spausdina bukletus, užrašus ant marškinėlių bei moko darbuotojus plakatų kūrimo meno (pavyzdžiui, šilkografijos būdu). Darbuotojai gali kurti savo darbo aplinką – jų mėgstamos ir įkvepiančios frazės papuošia biurų sienas.
O Amerikos telekomunikacijų bendrovė „AT&T“ savo 250 000 darbuotojų transliuoja „Life At AT&T“ tinklalaides (ang. podcast). Apie dešimties minučių transliacijose kalbama apie viską: nuo įmonės vizijos iki darbuotojų darbo užkulisių; darbuotojai interviu metu atskleidžia, ką iš tiesų reiškia dirbti „AT&T“. Laidos prieinamos ir įmonės išorėje: tiek potencialiems kandidatams, tiek klientams. Šiame daugiaveikliškumo amžiuje, kai vienu metu darome kelis darbus, tinklalaidžių populiarumas auga, juolab klausytis lengviau nei skaityti.
Kas vienija šiuos keturis šiuolaikiškus darbdavius? Jie rado būdą, kaip suteikti balsą savo darbuotojams ir nesvarbu, ar tas balsas kabo ant sienos ar skamba ausinėse...
Svarbiausia – požiūris
Šiuolaikinis darbdavys turėtų įsivertinti, ar jo bendravimas su darbuotojais atitinka laikmetį bei darbuotojų ir kandidatų poreikius. Kodėl? Užstrigusieji praeitame dešimtmetyje (o gal šimtmetyje) ir darbuotojus pritrauks tokius pat – užstrigusius praeityje. Jei prie sekančių teiginių linktelsite galvą, jūsų darbuotojams pasisekė:
1. Komunikacijos priemonės – tik įrankis; jis netaiso požiūrio į darbuotojus spragų. Jas užtaisyti reiktų pirmiausia.
2. Vidinei komunikacijai svarbus vadovybės dėmesys ir palaikymas.
3. Už kokybišką, skaidrią ir laiku pateikiamą informaciją atsakingi visi, o pirmiausia – vadovai.
4. Vidinė komunikacija buria ir vienija komandas; ji klauso ir girdi, ką sako darbuotojai.
5. Vidinė komunikacija yra vadovo, viešųjų ryšių, rinkodaros ir žmogiškųjų išteklių padalinio partnerė, nes įmonės darbuotojai yra jos klientai Nr. 1. Jų balsas sklinda toli už įmonės ribų…
Tad kurio dešimtmečio madų vaikosi jūsų įmonės komunikacija?
Remtasi Kevin Ruck knyga „Exploring Internal Communication. Towards Informed Employee Voice“.
Daugiau autorės įžvalgų rasite jos „LinkedIn“ paskyroje.