– Kai žmonės galvoja apie inovacijas, daugeliui atrodo, kad čia „ne man“, „nežinau“, „neturiu investicijų“, „neatėjo laikas“, „man rūpi kur kas žmogiškesnės problemos“. Ir čia sutinkame tave, Justina, kuri sako, kad nereikėtų žiūrėti taip sudėtingai!
– Tikrai taip. Esu lyg ambasadorė – inovacijos yra kiekvienam, nesvarbu, ar dirbate didelėje, ar mažoje įmonėje, ar valstybiniame sektoriuje. Inovacijos skirtos kiekvienam žmogui – tai naujesni, geresni nei anksčiau aptarnavimo, paslaugų būdai, produktai. Tiesiog neįsivaizduoju įmonės, kuri sakytų, kad viską darys taip, kaip darė visada, kad nenori tobulėti, nesiekia gerovės savo darbuotojams, partneriams. Visuomet sakau, jog inovacijos yra absoliučiai kiekvienam, bet kyla komunikacijos iššūkis – jas pristatome per daug sudėtingai, kompleksiškai ir dėl to daugelis žmonių jų atsisako.
– Iš kur tu pati jas „atsivežei“? Iš kur atsirado inovacijų poreikis?
– Daug metų buvau aukščiausio lygio vadovė ir vis dažniau susidurdavau su situacijomis, kai turiu priimti sprendimus čia ir dabar, neturėdama visos informacijos. Toks darbas pradėjo vykti tarsi apčiuopomis, todėl ėmiau ieškoti, kokia yra metodika, leidžianti aukščiausio lygio vadovams dirbti tokioje aplinkoje.
Ieškodama informacijos „Harvard Business Review“, „McKinsey“, vis dažniau tuose straipsniuose pradėjau atrasti metodiką, vadinamą „dizaino mąstysena“. Kaip ir tikriausiai daugeliui, man ši sąvoka nieko nereiškė, aš su dizainu juk nieko bendro neturiu, apie tai nieko nesuprantu. Bet toliau skaičiau tuos straipsnius ir vis mačiau „dizaino mąstysena“, „inovacijų kūrimas“. Prieš dešimt metų tokių sąsajų nebuvo daug, šių sąvokų nebūdavo tame pačiame sakinyje. Tada pradėjau mokytis tos metodikos ir supratau, kad tai – metodas, leidžiantis dirbti, kai nuolat keičiasi aplinkybės, kai sprendžiamos problemos, neturinčios vieno teisingo būdo, bet reikia priimti sprendimus čia ir dabar.
Šiandien galvoju, kad kitokių problemų ir nėra, nebėra tokio linijinio mąstymo, nebėra tokios prabangos, kai galime priimti sprendimus turėdami visą informaciją. Dėl to „dizaino mąstysena“, mokymasis arba inovacijos pradėjo neįtikėtinai populiarėti, nes, tiesą sakant, nuo mokytojo iki prezidento – visi mes tik tokiame pasaulyje ir gyvename.
– Įsivaizduokime situaciją, kad vadovui kažkas kliūna įmonėje, kokio pasiruošimo reikia imantis inovacijų?
– Mane įmonės kviečiasi dviem atvejais: jos turi idėją ir nori su ja ką nors daryti, arba įmonė jaučia poreikį kurti inovacijas, tačiau nežino, nuo ko pradėti. Abiem atvejais aš įmonių klausiu, kokia problema sprendžiama. Nes vertybė – tai ne idėja. Idėjų mes visi turime labai daug, bet jei skubame jas įgyvendinti neturėdami problemos, klausimo ar iššūkio – investuojame ir švaistome pinigus. Taigi, mano pirmas klausimas visada yra toks: su kokiais iššūkiais susiduriate? Ką norite išspręsti? Čia ir yra patys svarbiausi klausimai, nuo kurių viskas ir prasideda inovacijų procese.
– Inovacijose, versle iš pirmo karto pataikyti nelengva?
– Tai – praktiškai neįmanoma. 6 iš 10 inovacijų yra blogos. Įsivaizduokime situaciją: su komanda sugalvojome penkias idėjas – visuomet yra tikimybė, kad didesnė jų dalis bus tiesiog nesąmonė. Dėl to, kalbėdama apie inovacijas ar eksperimentavimą, mėgstu sakyti, kad eksperimentavimas yra inovacijų dalis, bet jį turi lydėti labai aiški disciplina: kas nuspręs, kiek galima investuoti, kiek skiriama laiko, kokius rodiklius pasiekus (ar nepasiekus) stabdome eksperimentą ir sakome, kad tai yra nepasiteisinęs projektas.
Turime galvoti, kaip idėją tobulinti. Nes prototipus kuriame tam, kad mokytumėmės, o ne tam, kad įrodytume savo genialumą ir gerą idėją. Labai inovatyvios kompanijos eksperimentus daro anksti – tiek socialiniuose tinkluose, tiek testuojant kartu su klientais. Jos gauna grįžtamąjį ryšį ir tai, kas neveikia, iš karto yra stabdoma, tokios įmonės yra atviros pačios sau ir supranta, kad kuo daugiau išeikvojama pinigų netinkamai idėjai, tuo mažiau resursų liks kitam mėnesiui.
– Ar galima nusitaikyti tik į vieną „kampą“? Galbūt biuro virtuvė nebus labai inovatyvi, bet tuo pasižymės kita sritis ir to gana.
– Man atrodo, kad čia – pati geriausia strategija. Tikrai inovacijų kultūros ar viso modelio neįsidiegsime iš karto. Dažnai klientai renkasi net ne sritį, o vieną problemą, procesą ar technologiją, ir ties ja susikoncentruoja. Be to, tai naudinga komunikacijai – jei dar nėra patirties ir pasirenkama nauja sritis, labai didelė tikimybė, kad susifokusavus, pakvietus partnerius, kolegas tik ties tuo dirbti – tikrai pavyks. „Gerasis“ protas susilieja į vieną iššūkį ir tada pradeda matytis sėkmės istorijos, kurių inovacijų srityje labai trūksta.
Man atrodo, svarbu, kad kai kažką darote, papasakotumėte apie tai garsiai. Susiformavęs mitas, kad įmonės, pasirodančios žiniasklaidoje, yra labai inovatyvios, jos viską daro kaip iš vadovėlio. Tai galiu drąsiai pasakyti, kad taip nėra. Man atrodo, kad Lietuvoje yra daug įmonių, sėkmingai judančių inovacijų kryptimi, turinčių puikias komandas, pradedančių galvoti apie sisteminius procesus ar tokius jau turinčios. Tad kviečiu visus apie tai garsiai komunikuoti, nes galbūt jūsų sėkmė įkvėps kitus judėti ta pačia linkme.
– Ar gali būti, kad susikoncentravimas į inovacijas kai kuriais atvejais yra nusisukimas nuo didelės problemos, kuri irgi egzistuoja?
– Gali taip nutikti. Kartais norima pirmą projektą padaryti su paprastesniu klausimu. Gal ir lieka tas „dramblys kambaryje“, bet tiesiog žmonės nedrįsta pačioje pradžioje iškelti sudėtingesnių klausimų. Ir galvoju, gal taip net teisinga.
Tas „dramblys kambaryje“ gali būti sudėtinga, įsisenėjusi, daugiasluoksnė problema ir žmonės netiki, kad ją galima išspręsti. Įmonei, dar tik norinčiai eiti inovacijų keliu, tikrai nerekomenduočiau rinktis šio iššūkio, nes ir taip reikės „užkūrinėti“ žmones, reikės pasakoti apie naujoves. Tai rinkimės mažesnį iššūkį, o prie didesnio visada sugrįšite. Kai žmonės pamatys, kad veikia bendras darbas, bendra kūryba, testavimas, mokymasis, procesas užsisuks, ir jie patys sugrįš prie seniai atsibodusių problemų.
– Kokie yra tavo trys patarimai žmonėms, kuriuos reikia įtikinti, kad tikrai verta eiti inovacijų keliu?
– Jei kalbama apie viešą komunikaciją ir inovacijas, atkreipčiau dėmesį, kad labai svarbu turėti „šiaurinę žvaigždę“ – priežastį, dėl kurios mes tai darome, nes tai yra rizikingas reikalas. Antra – reikia apsibrėžti, kas įmonei yra tos inovacijos, kad žmonės galėtų įsivertinti, ar jiems aktualu. Ir trečia – pasakyti, kas bus paskui. Jei inovacijų procesai pradedami nuo susitikimo, labai svarbu informuoti, kas laukia ateityje, kad tai nebūtų vienkartinis dalykas ir žmonės suprastų, jog į inovacijas žiūrima rimtai ir tai tęsis ilgai.
