„Prieš“:
1. Soc. medijoje dirbama kampanijomis, kurios dažniausiai turi labai aiškiai apibrėžtą laikotarpį, tad per vidurį patupdyti įrašus apie metinius pasiekimus ar apdovanojimus gali būti komplikuota. Vartotojai stebi produkto komunikaciją, ne įmonės naujienas.
2. Jeigu puslapyje kuriamas „kitoks“ pasaulis (animacija, produktai vaizduojami kaip personažai ar gyvi veikėjai, kalbama apie stebuklų šalis ir t. t.), kitokio pobūdžio žinutės greičiausiai „iškristų“ iš bendro konteksto, vartotojo liktų nesuprastos.
3. Jeigu įmonė neturi poreikio formuoti patrauklaus darbdavio įvaizdžio (pozicijos užimtos, metams į priekį pūpso CV krūva), tai tokia komunikacija tampa tiesiog nice to have reikalu. Kažkas turi papildomai stengtis – fotografuoti, skelbti, skirti papildomą biudžetą turinio reklamai. Vis dėlto tokiu statusu ne dažna įmonė, bent jau Lietuvoje, gali džiaugtis ir didžiuotis.
„Už“:
1. Vieną dieną prekės ženklas gamins pyragą, dėl kurio puslapis bus sekamas, tačiau kitus metus galbūt ateis laikas paleisti gėrimų seriją. O tada ir kils klausimas, kodėl turėčiau pirkti tą gėrimą, jeigu man patinka tik pyragas. Korporatyvinė komunikacija soc. medijoje ir yra tas atsakymas – įmonės rezultatai, ten dirbantys žmonės, kaip jie tai daro, kodėl jie tai nusprendžia. Tai suteikia daugiau argumentų vartotojui.
2. Soc. medija tiesiog stumia į shorttermizmo ligą, nes skaičiai leidžia daryti išvadas apie turinį jau po kelių valandų. Tada ir norisi viską visada išmatuoti ir investuoti tik į tai, kas atsiperka. Nėra nė ko lyginti, kad straipsnis su metiniais įmonės rezultatais ir pyrago dėžutės konkursas atneš skirtingas skaitines reikšmes. Deja, bet skaitinės reikšmės yra tai, kuo vis daugiau vadovaujamės, nes kokybinės dalies tiesiog nėra įrankio išmatuoti. Vis dėlto kas paliks didesnį įspūdį – tas konkursas ar kaip gerai varo šita įmonė?
3. Soc. medija keičia mūsų suvokimą apie organizacijas iš esmės. Anksčiau mums tiko žinia, kad įmonė gamina produktą ir soc. medijoje matau tik jį, o dabar norisi žinoti viską. Kaip ir kur tas pyragas pagamintas, kas jį gamino, kodėl pasirinko tokį glajų. Ir nors tai nėra labai linksma – juk tokia informacija nei šoka, nei dainuoja, tačiau ji išlieka atmintyje, sukuria tvirtesnius saitus, formuoja mintį, kad tą produktą pažįstame geriau – nes pažįstame įmonę.
Tvirtai atmesti darbdavio komunikacijos idėją galima nebent tada, jei norinčiųjų dirbti pas jus stovi virtuali eilė, o praktikantai pasirengę eiti į „Hunger games“. Jei situacija ne tokia, verta pagalvoti, kokie veiksmai ją pakeistų.