Susirinkau tris TAIP, ačiū kaučeriams, dabar galime tęsti.
Nuo pirmos industrinės revoliucijos vidutinė gyvenimo trukmė Europoje išaugo nuo 36,3 metų 1850-aisiais iki 80,67 metų 2014-aisiais. Apytikslis 44 metų pokytis atrodo įspūdingai. Aš pats asmeniškai, jei gyvenčiau prieš 168 metus, jau būčiau, taip sakant, visiškai ant pagrįstos ribos. Šiandien gi – statistiškai nieko nenustebinčiau, jei išgyvenčiau dar papildomus ~44 metus.
Nuo pirmos industrinės revoliucijos pasikeitė ne tik gyvenimo trukmė. Pasikeitė darbas iš principo. Darbo pobūdis. Atsirado naujų profesijų, kurios net nebuvo įsivaizduotinos anuomet. Kad ir medijų planuotojas. Toks kaip aš. Kontoroje praleidžiu apie 10 valandų per dieną. Be to, kad rėkauju ir įnirtingai gestikuliuoju – didžiąją laiko dalį sėdžiu. Į susitikimą važiuoju automobiliu. Dažną savaitgalį praleidžiu skaitydamas visokias apžvalgas ir knygas. Ofisinis planktonas, ne kitaip. To tikrai nepakanka pilnam fiziniam aktyvumui. Taigi, nepaisant to, kad gyvenimo trukmė išaugusi drastiškai – lygiai tuo pat metu susiduriame su fizinio aktyvumo nebuvimo problema.
Tai ypač aktualu kontorose. Aišku, yra begalė visokių pakaučinimų, ką daryti biure, kad beviltiškai neapsileistum. Pavyzdžiui – per dieną reikia nueiti 10.000 žingsnių – tada viskas bus tvarkoj. Aš irgi tuo tikėjau, kol kolegė feisbuke pasidalino, kad tai yra viso labo 54 metų senumo rinkodaros kampanija prieš pat 1964 metų Tokijo Olimpines varžybas. Žinoma, 10.000 žingsnių yra gerai. Fizinis aktyvumas yra gerai. Tačiau viskas prasidėjo nuo rinkodaros kampanijos.
Jei kalbėtume apie ėjimą ir kalorijų deginimą, tai toli gražu nėra pats efektyviausias būdas. 2017 metų kovą 1843 Magazine pateikė apibendrintą statistiką. Labai panašų rezultatą galite pasiekti namuose pasidarbavę su siurbliu. Jei butas didelis – rezultatas gali būti net geresnis. O jei gyvenate privačiame name ir turite veją – ją pjaudami per tą patį laiką sudeginate gerokai daugiau kalorijų negu vaikščiodami.
Kadangi fizinis aktyvumas iš mūsų gyvenimų labai sparčiai traukiasi – iš karto į feisbuką grūdame bet kokią savo fizinę veiklą. Einam. Bėgam. Plaukiam. Važiuojam dviračiu. Štanginėj geležį kilnojam. Rodom savo naujausią sportinę avalynę ir t.t. Dalį visų šių aktyvumų fiksuojame įvairiais išmaniais žaisliukais. Dalis yra fiksuojami net mums nežinant, kuomet telefonas tiesiog yra kišenėje ir pagal mūsų aktyvumą nustato ar mes bėgam, einam, ar dar ką darom. Kompanija „Strava“ visa tai labai gražiai pavaizdavo interaktyviame žemėlapyje.
Dėl šio visapusiško fiksavimo (sekimo?) kyla ir tam tikrų nedviprasmiškų situacijų, kaip, pavyzdžiui, kuomet kariai to net nenorėdami paviešino slaptas JAV kariuomenės bazes.
Kaip bebūtų – augant ekonomikai ir žmonėms vis mažiau dirbant fizinį darbą verslas nesnaudžia ir atidaro sporto klubus. Vilniuje niekada nebuvo tiek daug sporto klubų, kiek jų yra šiandien. Gali sportuoti prekybos centruose, dangoraižiuose, specializuotuose klubuose. Sporto klubas tam tikra prasme tampa ofisinio planktono socializacijos vieta. Kaip visai neseniai „Financial Times“ kėlė klausimą – ar sporto salės nėra naujosios aludės?
Žinoma, Londono rinka yra visai kitokia: ten atidaromi super premium sporto klubai, sporto butikai. Žinoma, visi naujieji sporto klubai net braška nuo prigrūstos elektronikos ir išmanių sprendimų. O kur dar tavo socialinis statusas lankant tokią high-end‘inę štanginę.
Šioje vietoje, visai nejučiomis, pereiname į visai kitą dimensiją – duomenis. Ir gaunamą naudą / vertę iš jų. Kažkas sportuoja, kažkas dalinasi tuo socialinėse platformose – kažkas kuria vartotojų modelius ir konstruoja rinkodaros kampanijas. Nereikia būti medijų planuotoju, kad sėkmingai įdarbintum viešai prieinamus duomenis. Užtenka turėti holistinį požiūrį ir būdami bet kurioje industrijoje tikrai galime generuoti didelę pridėtinę vertę vien iš to, kad sėkmingai apjunginėsime įvairius galimus duomenis.
Kaip pavyzdį galiu paminėti JAV visai neseniai pristatytą aplikaciją, kuri leidžia vartotojui sužinoti konkretaus regiono sergamumą. Jei sprendimas išplistų ir į kitas šalis – daug keliaujantys galėtų pasitikrinti, ar nereikia imtis tam tikrų prevencinių priemonių prieš, pavyzdžiui, gripo virusą dar prieš atvykstant į svečią šalį.
Kitas labai įdomus pavyzdįs, kurį pateikia „Google News Lab“. Interaktyviuose žemėlapiuose galima analizuoti amerikiečių maitinimosi įpročius.
Koks gali būti praktinis pritaikymas? Nežinau. Tačiau faktas, kad tokie duomenys prieinami. O kalbant apie duomenų prieinamumą – prieš keletą savaičių „Twitter“ paskelbė vystytojams suteikianti visą istorinį „Twitter“ žinučių archyvą. Tiek vienus, tiek kitus duomenis integravus į dirbtinio intelekto algoritmais paremtas sistemas galbūt galime gauti įdomių išvadų. Sakau „galbūt“ – nes čia prasideda kūrybinis procesas.
Techniškai, technologiškai, fiziškai – mes turime viską. Krūvą duomenų ir visus reikiamus įrankius. Esminis klausimas – ar mes sugebame visa tai išnaudoti. Remiantis „International Data Corporatoin“ tyrimu, 2012 metais buvo sukurta 2,8 trilijonų gigabaitų duomenų. Tačiau vos 0,5% buvo išnaudota. Ir net 80% buvo neapsaugota.
Tačiau duomenų saugumas – visai atskira tema. Šiandien aš noriu užaštrinti tai, kad kūrybinis procesas nėra išskirtinė kūrybos agentūrų atsakomybė. Kūrybingi mes privalome būti ir su skaičiais, duomenų masyvais, meta duomenimis, duomenų bazėmis. Privalome visuomet žiūrėti holistiškai ir išnaudoti tarpdisciplininius sprendimus. Privalome rasti ryšius, kurie nėra akivaizdūs iš pirmo žvilgsnio. Galbūt „Strava“ duomenų bazė kartu su „Google News Lab“ ir „Twitter“ žinučių archyvu ir niekur neveda. Tačiau čia yra tik keletas pavyzdžių iš daugybės duomenų, kuriuos galime prieiti viešai.
Galbūt kūrybingas duomenų įdarbinimas mums leis sukurti tokio lygio kampaniją, kaip tą apie 10.000 žingsnių visai prieš Tokijo Olimpiadą 1964-aisiais.