Susidaro įspūdis, kad metus išdirbęs vienoje kompanijoje gali ir dinozauru pavirsti, nes dažniausiai jaunieji darbuotojai įmonėje praleidžia 7-9 mėnesius. Ką per tiek laiko galima nuveikti? Gali išsiaiškinti, kaip naudotis spausdintuvu, kaip pripildyti kavos aparatą pupelėmis ir išjungti signalizaciją, jei į biurą ateini pirmas. Gali apšilti kojas ir išmokti nepainioti kolegų vardų, nes pusę metų Vytą maišei su Roku, o Laurą – su Aurelija. Tačiau įmonės klientų, vidaus procesų ir rimtesnių projektų įgyvendinimui reikia daugiau laiko.
Neabsoliutinu – esama ir išimčių, kai atėję profesionalai sudrebina įmonę iš pamatų ir per pusmetį paleidžia naują produktą naujoje rinkoje arba bent jau parengia planą, kaip tą padaryti. Vis tik, mažai tikėtina, kad toks darbuotojas bus trečiakursis studentas, kas pusmetį migruojantis iš vienos darbovietės į kitą.
Būtent į šiuos darbuotojus, į jaunąją kartą, šiandien nukreiptos darbdavių akys. Būtent jiems siūlomos lanksčios darbo sąlygos, jiems organizuojamos darbostogos, jiems montuojami dviračių ir paspirtukų stovai įmonės vestibiulyje, dėl jų šaldytuve niekada netrūks migdolų pieno ir džiovintų mangų.
Dėl imlumo žinioms, gebėjimo greitai perkąsti naujas technologijas ir žaibiškai adaptuotis darbo rinkoje darbdaviai yra labiau linkę samdyti Z kartos darbuotojus ir šitaip dažnai užlipa ant grėblio – susiduria su nuolatine darbuotojų kaita, nes jaunieji darbuotojai visiškai nepasižymi lojalumu. Jie – ne „bumeriai“, galintys 15 metų išdirbti vienoje įmonėje, kad pagaliau nusipirktų auksinį laikrodį. Ir ne tūkstantmečio kartos atstovai, jau kuriantys šeimas ir ieškantys pastovumo.
Z kartos darbuotojas užaugo skaitmeniniame pasaulyje ir jaučiasi jame kaip žuvis vandenyje. Dėl gebėjimo laisvai naudotis naujausiomis technologijomis įmonei, siekiančiai konkurencingumo besikeičiančių technologijų ir dirbtinio intelekto eroje, toks darbuotojas yra neįkainojamas. Tačiau ši karta pasižymi ir sakraliu individualumu, kuris dažnai nesuderinamas su tradicine darbo vienoje kompanijoje samprata.
Remiantis „Oliver Wyman Forum“ ataskaita, 70 proc. Z kartos darbuotojų, net ir turėdami darbo vietą, vis dar aktyviai arba pasyviai dairosi naujo darbo. Kodėl taip yra? Vienas iš paaiškinimų gali būti toks: jaunosios kartos darbuotojai į darbą žvelgia kaip į sandorį, būdą užsidirbti pinigų ir užsiimti savo aistromis už darbo ribų, o ne kaip į prasmės paieškas karjeroje. Toks pragmatiškas požiūris gali lemti mažesnį, palyginus su ankstesnėmis kartomis, lojalumą darbui.
Kita priežastis – vertybės. Jei atvirai paklaustume dvidešimt ketverių metų žmogaus, kodėl jis yra nelojalus, veikiausiai sakytų, kad ieško tobulo darbdavio, suteikiančio lanksčias darbo sąlygas, nuolat patapšnojančio per petį ir pagiriančio. Tokio darbdavio, kurio vertybės sutaptų su tavosiomis. Būtent vertybės vaidina kertinį vaidmenį daugelio pasirinkimuose, o darbdaviai neriasi iš kailio bandydami suprasti, ką tas dvidešimt ketverių metų žmogus laiko vertybėmis. Šiukšlių rūšiavimą? Augintiniams draugišką biurą? Galimybę nuolat dirbti iš namų popandeminėje eroje, kai net „Zoom“ darbuotojai grįžta į biurus?
Dairydamiesi žalesnės žolės, jaunosios kartos darbuotojai darbus keičia neišmokę prisitaikyti prie komandos, „perdegę“ per pirmus kelis mėnesius, o darbdaviai susiduria su darbo našumo problema ir kritusiu efektyvumu: dažnai migruojantys kolegos per trumpą laiką nesugeba nei patirties, nei darbinių įgūdžių įgyti ir neretai stokoja net minkštųjų gebėjimų – bendravimo, empatijos, atsakomybės.
Stebėdami tas „Linkedin“ paskyras, apsagstytas „pseudo“ patirtimi, vis daugiau darbdavių ima suvokti, jog nelojalumas nėra privalumas, tai nekuria jokios pridėtinės vertės. Todėl jie atsigręžia į vyresnės kartos darbuotojus. Panašu, ateina jų aukso amžius.
