Ir suprasite, kur gyvenate. Bjauriai Seime nusišnekėjusį Povilą Urbšį, atseit norėjusį „apsaugoti“ besilaukiančią Seimo narę Viktoriją Čmilytę-Nielsen, palaiko stulbinantis kiekis skaitytojų.
„Jis nieko neįžeidė“, „Urbšys norėjo ją apsaugoti, kad ji nedalyvautų to projekto sprendime. Niekas nežino, koks poveikis gali būti nėščiai moteriai“, „Moteris, besilaukianti, labai daug ko neturi matyti ir daryti, taip sakydavo mūsų Senoliai“, „Šmilyte, Urbšiui nereikia atsiprašyti, tai Jūs turėtumėte atsiprašyti viešai, nes pritarimu, būdama besilaukianti skatinate žudimą... kol nevėlu atsiprašykite, nes Jūsų vaikeliui užsiprogramuos mirties šleifas...“, – byrėjo tokie perlai, surinkę daugiausiai paspaudimų „patinka“.
Jie gina P. Urbšio teisę į nuomonę, gėrisi jo džentelmeniškumu, piktinasi „komunistų“ ir „liberastų“ įžūlumu.
Jiems kažkaip neateina į galvą, kad nėščia moteris nėra silpnaprotė ir kad pati gali puikiausiai nuspręsti, kaip jai saugotis ir kaip dirbti.
Tai eilinis priminimas, kad Lietuva – anaiptol ne tik Vilnius, kur diskutuojama apie socialiai atsakingus verslus, lyčių lygybę ir teisingą atlygį, kur gimsta mentorystės programos, skatinančios moteris drąsiau įsitraukti į profesinę veiklą, imtis vadovaujančių pareigų ar rinktis „vyriška“ laikomą profesiją, tarkim, IT srityje.
Panašu, kad stereotipai apie silpnesnes, ne tokias protingas, ne taip logiškai mąstančias ir perdėm emocingas moteris yra įsišakniję daug giliau, nei atrodo. Šį stereotipų sąrašėlį P. Urbšys mėgina sutaurinti iki moters-gyvybės nešiotojos, bet vis tiek išeina reprodukcinė, už savo veiksmus negalinti atsakomybės prisiimti, mašina su labai aiškia paskirtimi.
Turbūt nereikėtų stebėtis, kad kokie automobilių meistrai net nepradeda su moterimi kalbos, nes nemano esant prasminga, jei tokius akibrokštus girdime iš Seimo tribūnos.
P. Urbšio išsišokimas – ne šiaip kokia pikantiška įdomybė, į kurią reiktų numoti ranka: šie žmonės leidžia teisės aktus, taigi lemia, kaip mes, taip pat ir moterys, gyvensime.
Ir akivaizdu, kad P. Urbšys turi labai aiškų ir gan lėkštą įsivaizdavimą, kaip tos moterys turėtų gyventi ir, būdamas fanatišku, padarys viską, kad ta vizija virstų tikrove.
Ir galite nemojuoti jam po nosimi kalendoriumi, žmogaus teisėmis, naujausiais medicinos pasiekimais ar Stambulo konvencijomis.
Nekalbėkite jam apie pažeidžiamas grupes, kurias reikia įgalinti, nes Urbšys ir tokie kaip jis žino geriau, ko moterys turi norėti, kas joms pridera ir kas ne. Jis jas apsaugos, netgi jei jos to ir nenori. Kaip tame anekdote, kur pionierius padarė gerą darbą ir pervedė per gatvę bobutę, nors ši visai nenorėjo per tą gatvę eiti ir visaip priešinosi.
Lig šiol P. Urbšys, nors ir nevengiantis jausmingesnio pareiškimo, nestovėjo ant vieno laiptelio su marginalu Petru Gražuliu, tąsančiu po Seimą kelnes su užtrauktuku užpakalyje, tačiau dabar atsidūrė labai greta.
Ultrakonservatyvūs P. Urbšio pasisakymai bei iniciatyvos ir anksčiau balansuodavo ant ribos – savo šventąjį karą jis dažnai kariavo nesirinkdamas žodžių.
Šis Seimo narys dar anoje kadencijoje buvo prieš mokslo pažanga grįstus pagalbinio apvaisinimo įstatymo variantus, jam nuolat vaidenosi gydytojų sąmokslai ir siekiai pasipelnyti.
Štai dar 2016 m. jis aistringai palaikė pasiūlymą pagalbinio apvaisinimo teikimą apriboti moterims, vyresnėms nei 45-erių metų. „Kad būtų kokybiškai teikiama paslauga, 45-eri metai yra pats optimaliausias amžius moters, kai gali būti su mažiausiom neigiamom pasekmėm padarytas pagalbinis apvaisinimas. Jei mes nenustatom šito, mes darome iš pagalbinio apvaisinimo tik verslą ir mums nesvarbu, koks rezultatas“, – tada kalbėjo P. Urbšys.
Beje, tuomet svarstant pagalbinio apvaisinimo įstatymą P. Urbšys perskaitė arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus laišką, kuriame buvo teigiama, kad tie, kurie balsuoja kitaip, negu sako Katalikų Bažnyčios mokymas, gali būti ekskomunikuoti. Seimo narius jis ragino „netapti žmogžudystės bendrininkais“.
Nuo P. Urbšio kliuvo ir prezidentei, vetavusiai konservatyviąsias įstatymo pataisas. „Jos Ekscelencija, lyg koks Poncijus Pilotas, nusiplovęs rankas, ketina palaiminti neva laisvu žmonių apsisprendimu dar negimusių savo vaikų žudymą Lietuvoje?“ – tada rašė parlamentaras. (Beje, P. Urbšio idėjos visuomet randa palaikymą tokiuose marginaliniuose portaluose kaip respublika.lt, propatria.lt ar samatai.lt.)
Vienas iš pirmųjų „valstiečių“, o drauge su jais ir P. Urbšio, darbų patekus į Seimą kaip tik buvo prastumti konservatyvų pagalbinio apvaisinimo įstatymą.
Jie negirdėjo medikų bei pacientų organizacijų argumentų, kad naujosios pataisos nebus efektyvios ir ignoruoja mokslo pasiekimus, be to, tai smurto prieš moterį forma ir grėsmė jos ir kūdikio sveikatai. Tik spaudžiami visuomenės „valstiečiai“ nusileido ir priėmė kompromisinį įstatymo variantą.
Tokie įstatymai kaip Pagalbinio apvaisinimo nėra vien nekaltos teorinės diskusijos apie įsitikinimus, jie lemia šeimų likimus, jie turi tiesioginį poveikį moterų ir kūdikių sveikatai. Urbšiai, širinskienės ir kiti uolūs bažnyčios kariai turbūt net nesusimąsto, kad buldozeriu brukdami visai Lietuvai savo moralines normas jie kaip tik daro meškos paslaugą Katalikų Bažnyčiai.
Štai po replikos apie nėščią Seimo narę P. Urbšį feisbuke pasmerkė „Kataliko balso“ atstovė Toma Bružaitė: „(...) kad ir kokios skirtingos pažiūros būtų, šitoks leptelėjimas rodo gilią nepagarbą oponentui, o šiuo atveju ir nepagarbą moteriai ir nėštumui. Nesugalvoju jokio kito šios replikos tikslo, kaip tik sumenkinti oponentės poziciją, sugėdinti ją ir kitus, kurie galėtų jai pritarti.
Ir tam tikslui pasinaudota labai intymi ir asmeniška moters situacija, niekaip nesusijusi su politika ar jos politiniais gebėjimais. Ir va taip moteriškumas ir nėštumas tampa ginklu politinėse batalijose, kuris tikrai atsisuks prieš patį leptelėjusį politiką ir kartu prieš visus tuos, kurių požiūris tam tikrais klausimais yra panašus į p. Urbšio. Labai gaila, kad labiausiai čia nukentės idėjos, kuriomis siekiama saugoti silpniausius ir mažiausius.“ O vėliau pridūrė, kad „tikslas nepateisina jokių blogų priemonių, net jei tas tikslas yra Dangus“.
„Atėjau į Seimą kalbėdamas, kad man yra svarbios moralinės vertybės tiek politikoje, tiek mūsų tautoje, todėl visa, kas susiję su šeimos, tradicijų, kalbos vertybių išsaugojimu, buvo mano, kaip politiko, vienas iš veiklos prioritetų“, – prieš rinkimus sakė P. Urbšys užsakomajame interviu aina.lt.
Apie tradicines vertybes vograujantiems Seimo nariams ir jų gerbėjams reikėtų priminti, kad Lietuvos moterys savo laisvėmis garsėjo jau LDK laikais: moterų teises ginantys įstatymai įtvirtinti jau XV amžiaus bajorų privilegijose, o XVI amžiuje – visuose trijuose statutuose. Įstatymo globos LDK bajorėms galėjo pavydėti ne tik maskvėnų, bet ir europiečių žmonos ir dukros.
Tiesa, ir tada teko įveikti tuometinių gražulių ir urbšių pasipriešinimą: Mykolas Lietuvis protino Žygimantą Augustą imti pavyzdžiu totorius, kurių moterys esą žinojusios joms pritinkančią vietą ir elgesį, tuo metu, kai lietuviai vyrai „parsiduodavo moterims už kraičius“, o šios net pasienio pilis pačios valdė. „Tas, kuris duoda laisvę moteriai – pats jos netenka“, – rašė Mykolas Lietuvis.
Europos Parlamentas dėl seksistinių pareiškimų šiemet nubaudė kitą „tradicinių vertybių“ gynėją – Januszą Korwiną-Mikke, ultradešinių pažiūrų lenkų europarlamentarą, sakiusį, kad moterims reikėtų mokėti mažiau, nes jos yra silpnesnės ir ne tokios protingos kaip vyrai.
Jis sulaukė „precedento neturinčių“ sankcijų, tarp kurių numatyta 30 dienų nemokėti jam Europos Parlamento nariui skiriamų dienpinigių, kurių suma per tą laikotarpį sudarys 9 210 eurų.
Lietuvos Seime, deja, tokia praktika netaikoma, tačiau mes galime pasirašyti peticiją ir pareikalauti, kad Seimo Etikos ir procedūrų komisijos principingai įvertintų Seimo nario P. Urbšio elgesį, o LVŽS frakcija Seime – ne tik žodžiais atsiribotų nuo Povilo Urbšio, bet ir pašalintų jį iš frakcijos.
Domina autorės mintys? Sekite feisbuke.
