Būti oficialiu olimpinių žaidynių rėmėju – brangus malonumas, galintis kainuoti ir 100 milijonų JAV dolerių ar net daugiau. Sau tai leisti gali tik patys didžiausi prekių ženklai kaip „Coca-Cola“, „McDonalds“ ar „GE“. Tačiau ką daryti, jei tiek pinigų neturi, bet pasirodyti olimpinių žaidynių kontekste vis tiek norisi?
Prieš dvidešimt metų, kai dar nebuvo įsigaliojusi 40-oji Olimpinės chartijos taisyklė, nurodanti įvairius su rinkodara ir reklama olimpinėse žaidynėse susijusius ribojimus, kompanija „Nike“ nusprendė sužaisti gudriai ir net nebūdama oficialia rėmėja tapti matomiausia šiame viso pasaulio dėmesio centre esančiame renginyje.
Kai JAV lengvaatletis Michaelas Johnsonas už įspūdingą pasirodymą sprinto rungtyje buvo apdovanotas aukso medaliu, visi pastebėjo jo aukso spalvos „Nike“ sportinius batelius. Juos pasikabinęs ant kaklo jis vėliau pozavo ir „Time“ žurnalo viršeliui.
Ir tai – dar ne viskas. Tiesiai priešais olimpinį kaimelį „Nike“ atsidarė milžinišką savo centrą, kuriame sporto aistruoliams dalino įvairią atributiką, pavyzdžiui, vėliavėles, žinoma, papuoštas ir „Nike“ simbolika. Tad kai televizijos ekranuose visi matė „Nike“ logotipus, tai gerokai įsiutino jų konkurentus „Reebok“, už teisę būti oficialiais rėmėjais paklojusius apie 50 milijonų dolerių.
„Nike“ kompanija buvo sukritikuota ir už skelbtas su žaidynėmis susijusias komunikacines žinutes. Pavyzdžiui, savo leidžiamame žurnale ji išspausdino šūkį „Tu nelaimėjai sidabro – tu pralošei auksą“. Olimpinio komiteto nuomone, tai gerokai prasilenkė su olimpine dvasia.
Ekspertai sako, kad būtent dėl „Nike“ veiksmų buvo sukurtos griežtos taisyklės, kada ir kaip galima rinkodaros tikslais minėti olimpines žaidynes. Tad jei šiandien norite pasišildyti šioje šviesoje, gerai išsiaiškinkite, ar nebūsite už tai nubaustas...